Kol gyvi, tol dirbame. Negi verksi, kad sunku

Panevėžio bokso mokykla ir šįsyk Lietuvos bokso čempionate laimėjo aukso medalį. Septintą kartą Lietuvos čempionu tapo Marius Vyšniauskas. Tiesa, dabar jis nugalėjo ne įprastoje, 48 kg, svorio kategorijoje, o sunkesnėje, 51 kg. Kodėl taip nutiko, sportas.info paklausė Panevėžio KKSC bokso trenerio Petro Prokofjevo.
 

Kas lėmė tokį jūsų pasirinkimą?

Norėjome parodyti, kad Marius yra pajėgus boksininkas ir gali laimėti ir prieš sunkesnius varžovus. Taip ir nutiko. Tačiau  Europos čempionate jis dalyvaus įprastame svoryje. Iki Maskvos, kurioje vyks 2010 čempionatas, dar tolimas kelias. Reikės vykti į dvi treniruočių stovyklas, galimas dalykas, dalyvauti tarptautiniame turnyre, ir tik tada keliauti į Maskvą. Visam tam reikės nemažų pinigų – apie 8 tūkstančių litų. Ieškosime jų savo „Olimpiečio“ klube, prašysime iš rėmėjų, Panevėžio bokso federacijos. Tikiu, kad rasime ir iki Maskvos nukeliausime.
 

Kokie santykiai su miesto bokso federacija?

Patys geriausi. Dirbame ranka rankon. Federacija turi mikroautobusą, su juo, vykdami į varžybas, apvažiavome pusę Europos. Geri santykiai ir su rėmėjais, Panevėžio spauda. Visi jie padėjo surengti čempionatą, jį išpopuliarinti. Mūsų auklėtiniai irgi stengėsi neapvilti, nors šįsyk laimėjome nedaug – vieną aukso ir tris bronzos medalius. Būdavo ir geresnių metų. Daugiau tikimės iš po mėnesio Kaune vyksiančių Lietuvos jaunių pirmenybių. O kai jauniai užaugs, bus ir Lietuvos čempionų.
 

Prie ringo jūs beveik visada sekunduojate boksininkams dviese su Vitalijum Karpačiausku.

Nieko nuostabaus. Kartu dirbame, kartu ir sekunduojame. Europos 1963 metų čempionas, Barselonos ir Atlantos olimpietis, jis jau šešeri metai dirba Panevėžio KKSC bokso treneriu. Ir dirba labai sėkmingai. Būtent iš jo auklėtinių per Lietuvos jaunių čempionatą daugiausia ir tikimės.
 

Ar Panevėžio boksas jaučia sunkmetį?

Kaip nejaus? Tačiau kol gyvi, tol dirbame. Negi verksi, kad sunku. Sąlygomis nesiskundžiame. Puikiai įsikūrėme buvusioje „Žalgirio“ sporto mokyklos būstinėje, ir triūsiame, negailėdami nei laiko, nei savęs.