„Rinktinei šviečiasi neblogos perspektyvos“

Lietuvos ledo ritulio rinktinė ketvirtą kartą paeiliui užėmė trečiąją vietą pasaulio čempionato pirmojo diviziono B grupėje – trečioje pagal pajėgumą planetos pirmenybių pakopoje.
 

Lietuviai 3:0 nugalėjo estus, 8:0 olandus, 2:5 pralaimėjo britams, 2:6 japonams ir 3:1 įveikė kroatus ir surinko 9 taškus. Juos aplenkė nugalėtoja tapusi ir kelialapį į aukštesnę grupę iškovojusi turnyro šeimininkė Didžioji Britanija (15 taškų) ir antrąją vietą iškovojusi Japonija (12). Ketvirti liko estai (6), penkti - kroatai (3), o į žemesnį divizioną iškrito olandai (0). 
 

Ilgamečio Lietuvos rinktinės žaidėjo, rezultatyviausio visų laikų Elektrėnų “Energijos” ledo ritulininko Dovydo Kulevičiaus Belfaste nebuvo. Pastarąjį Lietuvos pirmenybių sezoną žaidęs Vilniaus “Hockey Punks” ekipoje ledo ritulininkas dirba vaikų treneriu. Darbas jam neleido rimtai pasiruošti pasaulio pirmenybėms ir 34-erių metų puolėjas nutarė geriau užleisti savo vietą nacionalinėje komandoje jaunimui.
 

Teigiamai. Ketvirtus metus iš eilės iškovota trečioji vieta rodo komandos stabilumą. Net pasikeitus kartai – atėjus kur kas daugiau jaunimo. Manau, kad šiai komandai ateityje šviečiasi neblogos perspektyvos.
 

Gal šiek tiek trūksta psichologinio tvirtumo. Atrodė, kad žaisti su britais lietuviai išėjo galbūt šiek tiek išsigandę, gal net perdegė prieš rungtynes. Matėsi, kad noro yra daug, bet iš to didelio noro pylėsi klaidos, dėl kurių praleidome įvarčius. O po nesėkmingo pirmojo kėlinio jau buvo pernelyg sunku vytis stiprią britų komandą, kuri po to nušlavė Japoniją.  Tad per tą pirmą kėlinį lietuviai susigadino visas rungtynes.
 

Manau, kad jeigu jie ruošis žaisti su Lietuvos rinktine, tai tikrai sportuos nuo sezono pradžios, o ne likus mėnesiui iki varžybų.Su jais tikrai galima siekti aukščiausių tikslų, ypač jei Lietuva gautų teisę rengti pasaulio čempionatą.

Vien jau savo buvimu komandoje jis labai motyvuotų jaunesnius žaidėjus.
 

Jaunimas užaugo geras. Jie yra greiti, staigūs, gerai smūgiuojantys. Man labai patiko trejetas – Markas Kaleinikovas, Ilja Četvertakas ir Emilijus Krakauskas. Jau vien du jų įvarčių japonams rodo, kad jaunimas gali žaisti su stipriais varžovais, o ne vien mušti įvarčius silpniesiems.

Vartininkai atstovėjo visai neblogai. Net per tas rungtynes su anglais nebuvo įvarčių, dėl kurių kaltas vartininkas. Ten jau gynėjai leido pakartoti smūgius, kai Artūras Pavliukovas atmušdavo pirmuosius varžovų bandymus. Simas Baltrūnas, debiutuodamasi su olandais, nepraleido. Nors ir nedaug laiko jis buvo ant ledo, tai jam motyvacijos pridėjo daug. Gynyboje žaidę veteranai jaunimui padėjo labai. Bet vargu ar jie ilgai galės tai daryti. Su gynėjais Lietuvoje – problema, reikia, kad jaunimas dar paaugtų. O puolėjų turime.


 

Greičiausiai iškristume atgal. Matėme, kad Ukraina pernai pakilusi iš mūsų grupės, šiemet, žaisdama namuose, nesugebėjo išlikti. Bet vien sužaisti prieš tokius varžovus būtų naudinga. Tu, žaisdamas su stipriu varžovu, mokiniesi, įgauni labai vertingos patirties. Ypač daug tai duotų mūsų jaunimui. O gal su kai kuriomis komandomis ir galėtume sužaisti rimčiau. O ten žiūrėk vieną nugalėję ir išliktume.
 

Manau, kad Lietuvoje turėtų būti viena profesionali komanda. Kuri žaistų stipriausiame Baltarusijos čempionate. Meistriškumo ten žaisti pakaktų, nes dauguma legionierių grįžtų į Lietuvą, rungtyniautų vienoje komandoje, susižaistų. Būtų galima suburti ir jaunimo komandą, kuri žaistų toje lygoje, kurioje dabar rungtyniauja „Energija“. Neabejoju, kad tokiu atveju mes po kelerių metų pajustume aiškų rinktinės rezultatų pagerėjimą. Lietuvoje ledo ritulį mėgsta visai nemažai žmonių, o mes neturime nė vienos profesionalios komandos. „Energija“ yra pusiau profesionali komanda. Jos ledo ritulininkai žaisdami daug pinigų neuždirba.
 

Manau, kad galimybių turime. Yra Lietuvoje ledo ritulio mokyklų, yra vaikų komandų. Tik štai Vilniuje labai trūksta ledo. Mieste yra trys ledo ritulio mokyklos, tad nelabai pakanka vietos. Ir jei Vilniuje atsirastų dar čiuožyklų, tikrai padaugėtų besitreniruojančių vaikų. O trenerių mes turime pakankamai. Dar svarbu – kad tie vaikai turėtų ko siekti. Štai Latvijoje vaikas visada sieks pakliūti į Rygos „Dinamo“, kuri žaidžia Kontinentinėje ledo ritulio lygoje, ten yra labai aukštas lygis. Lietuvoje vaikas baigęs ledo ritulio mokyklą nelabai turi kur toliau žaisti. Jeigu jis neišvažiuoja kur nors į užsienį, žaidžia mėgėjų lygose. O į užsienį jie išvažiuoja irgi ne į stipriausias lygas, iš kur pakilti kažkur aukščiau yra tikrai sunku.
 

Tikrai yra. Bet manau, kad kiekvienoje rinktinėje prie užsieniečio turėtų būti dar du-trys lietuviai treneriai, kad jie mokytųsi iš tų užsienio trenerių, čia besidalijančių savo žiniomis. Taip mes išaugintume ir savus trenerius. Ir tai nekainuotų labai daug. Gyvenimą tose šalyse, kur vyksta pasaulio čempionatai vis vien apmoka priimanti šalis. Tad reikėtų šiems papildomiems žmonėms nebent apmokėti keliones. O dar jeigu pirmenybės vyksta kokioje Estijoje, tai vis vien važiuojama autobusu ir jokio skirtumo ar ta vieta bus tuščia ar užimta. O gal vertėtų jauniausią – aštuoniolikamečių - rinktinę atiduoti treniruoti ir kuriam lietuviui.
 

Nes mano vaikai žaidė Latvijos ir Lietuvos čempionatuose. Dvi komandos – U10 ir U17. Tai visi mano savaitgaliai buvo su jais. Neturėjau laiko žaisti. Todėl ir nusprendžiau: gal jau pakanka? Aš jau pažaidžiau rinktinėje, perspektyvaus jaunimo tikrai yra, tai gal tegul jaunas žaidėjas įgauna patirties pasaulio čempionate, negu važiuoti man ir šildyti atsarginių suoliuką. Jaunam ledo ritulininkui, net ir sėdint ant tuo paties suoliuko, bus nauda – jis jau bus buvęs tokiose varžybose, įgavęs jų patirties.