Prie starto linijos... Kasputis

Lietuvos dviračių treko varžybose vėl rungtyniauja... Kasputis. Tiesa, ne Seulo olimpinis čempionas, keturių prestižinių „Tour de France“ daugiadienių dviračių lenktynių dalyvis, bet jo sūnus Tomas Kasputis.
 

ŽINGSNIAI. Tomui apdovanojimai kol kas nėra dažnas reiškinys, bet jis labai nenusimena. Tėvo pėdomis žingsniuojantis dviratininkas dar tik pakeliui į didįjį sportą. Sportininkas dabar gyvena Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje, per pratybas jį tobulina treneris Vytautas Juchnevičius. Ant dviračio Tomas užlipo prieš septynerius metus. Tiesa, iš pradžių vienus metus lankė plaukimą, o kai išmoko plaukti, akys nukrypo į dviračių sportą, nes tėtis jam nupirko sportinį dviratį. Jau po metų Tomas užsirašė į dviračių sporto grupę Klaipėdoje.

IŠSIBARSTĘ. „Patiko tai, ką darė tėvelis, tad nusprendžiau ir pats pabandyti. Jis dabar gyvena Prancūzijoje, Savojos regione, turi savo butą ir dirba vienos komandų vyriausiuoju treneriu. Su tėčiu nuolat bendrauju – telefonu, internetu, gyvai. Mūsų šeima dabar kiek išsibarsčiusi: mama, vaikų darželio pedagogė, su mano sesute gyvena nuosavame name Klaipėdoje, o aš – Vilniuje“, – sako Tomas. Kai susibėga visi Kaspučiai, būna didelė šventė. Kažkada visa šeima norėjo gyventi Prancūzijoje, bet trukdė kalbos barjeras – dviratininkų mama panoro grįžti į Lietuvą. O A. Kasputis – toks žmogus, kad jam gerai visur, jis niekada niekuo nesiskundžia, šiai dviračių treko įžymybei viskas gerai. Tomas su tėvu Prancūzijoje praleidžia visas vasaras, gerai išmoko prancūzų kalbą. Jis pasirinko tas pačias dviračių treko rungtis, kuriose geriausiai sekėsi Artūrui, – 4 km komandines ir asmenines persekiojimo lenktynes, dar mėgsta hitą. Jaunasis sportininkas neslepia savo planų ir sako, kad nori ne tik sekti tėčio pėdomis, bet ir pasiekti daugiau.
 

 

OPTIMISTAS. „Viskas įmanoma, esu optimistas, bet to, ką pasiekė mano tėtis, tikriausiai nepavyks pakartoti. Nemačiau, kaip jis rungtyniavo dviračių treke, man tada tebuvo septyneri, bet mačiau, kaip tėtis plente liejo prakaitą“, – sako Tomas. Kai jis per lenktynes stoja į startą, varžybų diktorius stengiasi atkreipti žiūrovų dėmesį ir pabrėžia, kad prie starto linijos – olimpinio čempiono A. Kaspučio sūnus. Garsusis mūsų dviratininkas aprengė Tomą ir visą jo komandą gražia sportine apranga. „Tėvelis šiais sunkiais laikais mums didelė parama. Jis norėtų, kad tapčiau profesionaliu dviratininku ir pratęsčiau jo laimėjimus, tačiau esu pusiaukelėje ir neapsisprendžiu, kuriuo keliu eiti. Norint siekti didelio meistriškumo, reikėtų važiuoti į Prancūziją ir ten paskirti gyvenimą dviračių sportui, nes Lietuvoje nėra sąlygų. Dabar, kol dar mokausi, apie ateitį negalvoju“, – sako Tomas. Gimtąją Klaipėdą jis iškeitė į Vilnių, kur susibūrė nebloga jaunųjų trekininkų grupelė. Daug treniruojasi treke ir plente. Jam ypač patiko naujasis panevėžiečių dviračių trekas, kur praėjusiais metais dalyvavo šalies suaugusiųjų čempionate.
 

MEŠKA. Svaresnių pergalių dviračių treke Tomas dar nepasiekė, negali pasigirti ir laimėjimais plente. Jam patinka visos rungtys, tačiau peilis po kaklu – kalnai. Jie neigiamai veikia dviratininką, tiesiog jį paralyžiuoja. Varžybose rungtyniaujantį Tomą matė ir jo tėtis. Kaip pats sau sakydavo ankstesniais metais, taip dabar sako ir savo sūnui, kad galėtų būti ir geriau. Dviračių treke Tomo važiavimo maniera visai nepanaši į tėčio. Kaip dviratininkai, abu labai skirtingi. „Tėtis – aštrus, ištvermingas, į kalnus skuodžia kaip briedis, o aš ropščiuosi kaip meška“, – vaizdingai palygina Tomas. Jis išsiskiria nebloga ištverme, tačiau jam dar trūksta greičio. Tačiau kitos rungtys jaunojo Kaspučio nežavi – tik persekiojimo lenktynės! Kaip pats sako, jeigu specializuotųsi grupinėse lenktynėse, reikėtų išsiskirti greičio ištverme. Kaspučių šeimoje, be dviračių sporto, labai populiarus ir žirgų sportas. Žirgais jodinėja Tomo 14-metė sesutė Ernesta, greitai ant žirgo sės ir pats olimpinis čempionas Artūras. Jis jau susirgo šia sporto šaka, matyti pirmieji simptomai.