Ritas Vaiginas: ateityje vegetuoti negalima

 
Tai buvo pirmosios jūsų olimpinės žiemos žaidynės, kurias stebėjote. Kokį įspūdį jos paliko?
Maniau, kad jų organizacija, ažiotažas ir susidomėjimas bus panašaus lygio kaip ir Pekino vasaros olimpinės žaidynės, kurias stebėjau. Tačiau įspūdis mažesnis, ir tai natūralu. Vankuveryje rungtyniavo perpus mažiau sportininkų, jie atstovavo gerokai mažiau šalių. Per vasaros olimpines žaidynes dalyvauja apie 200 šalių, o žiemos – tik 80. Taigi mažiau ir sportininkų. Kanadiečiai puikiai pasirengė olimpinėms žaidynėms. Įspūdį paliko savanorių, ateinančių į pagalbą įvairiose situacijose, darbas. Jų buvo pilna visur – oro uoste, gatvėse, viešbučiuose, sporto bazėse. Dėl apdovanojimų rungėsi 5 tūkst. atletų, o savanorių buvo 16 tūkstančių. Kiekvienam sportininkui teko po tris savanorius, tačiau jie dirbo ne su atletais, o su turistais, atvykusiais stebėti olimpinių žaidynių. Nesu nusivylęs olimpinėmis žaidynėmis, bet pasakyti, kad žiemos olimpinės žaidynės – išskirtinis renginys, negalėčiau. Aplinkai ir nuotaikai įtakos turėjo ir oras. Atskridę į Kanadą pasijutome lyg pavasarį – pliusinė temperatūra, 8–10 laipsnių šilumos, lijo lietus. Skleidėsi pumpurai, sprogo medžiai, visa tai nelabai derinosi su žiema. Tačiau dauguma varžybų vyko ne pačiame Vankuveryje, o 120 km nutolusiame kalnų kurorte Visleryje, kur, nors ir lijo, kalnuose nusidriekusiose trasose buvo daug sniego. Olimpinių žaidynių organizatoriai padarė viską, kad jose sniego netrūktų. 
 
Kaip vertinate Lietuvos sportininkų pasirodymus?
Prieš išvykdami į Vankuverį žinojome mūsų sportininkų galimybes. Kokie jų reitingai buvo prieš žaidynes, tokias vietas jie ir užėmė. Stebuklų nesulaukėme, sportininkai pasirodė pagal savo galimybes. Žinojome, kad Diana Rasimovičiūtė – stabili biatlonininkė ir gali patekti į geriausių sportininkių 30-uką. Taip ir buvo – Vankuveryje sportininkė sprinto distancijoje buvo 25-a, o 15 km nuotolyje – 30-a. Jeigu Diana būtų buvusi taiklesnė ugnies linijose, galėjo užimti ir aukštesnes vietas. Šiai sportininkei neturime jokių priekaištų, tai tikrai perspektyvi jauna biatlonininkė. Šiek tiek nuvylė mūsų slidinėjimo lyderė Irina Terentjeva. Ji jau trečią kartą dalyvavo olimpinėse žiemos žaidynėse. Visi manėme, kad ji gali gerai pasirodyti, nustebinti save ir mus, pasiekti gerų rezultatų. Tačiau jos galimybės tokios, jog rungtyniauti dar geriau sportininkė jau nebegali. Ir ateityje iš jos sunku tikėtis svarių rezultatų. Tačiau visaginietei šiandien Lietuvoje pamainos nėra, I. Terentjeva gerokai pajėgesnė už kitas. Tačiau per svarbias tarptautines varžybas ji būna tarp atsiliekančiųjų. Gerai vertinti reikėtų mūsų jaunų debiutantų Manto Strolios ir Modesto Vaičiulio pasirodymą, ypač komandiniame sprinte, kur jie parodė didelį kovingumą ir galimybes tobulėti.
 

Kokių minčių kilo stebint olimpines žiemos žaidynes?
Pasibaigus žaidynėms, kviesime visų Lietuvos žiemos sporto šakų federacijų vadovus, išklausysime jų ataskaitų, aiškinsimės, kaip jie ateityje numato elgtis su žiemos sportu ir jį plėtoti. Norėtume išgirsti jų strategiją, koncepciją ir viziją, nes viską palikti savieigai ar kaip mėgėjai rengtis olimpinėms žaidynėms nebegalime. Ateityje vegetuoti negalima. Federacijų vadovų prašysime aiškumo, kad jie pasakytų, kur mes turime perspektyvų. Nenoriu, kad tai būtų tuščios kalbos, viskas turi būti pagrįsta konkrečiais rezultatais. Suprantu, kad Lietuvoje nėra gerų sąlygų slidinėjimui ir biatlonui plėtoti, bet jeigu turime perliukų, federacijų vadovai mus turės įtikinti ir konkrečiai pagrįsti, kad tie talentai gali deramai atstovauti šaliai Sočio olimpinėse žaidynėse. Sportininkai pirmiausia turės gerai pasirodyti per pasaulio ir Europos čempionatus. Mums pagaliau reikėtų apsispręsti, kad jeigu nesame pajėgūs rungtyniauti su geriausiais tradicinių žiemos sporto šakų – slidinėjimo ir biatlono – sportininkais, galbūt reikėtų pasirinkti specifines sporto šakas – akmensvydį, akmenslydį, kurioms nereikia ypatingų sąlygų, užtenka ledo ritulio aikštelės ar čiuožyklos, taip pat čiuožimą trumpuoju taku, nes sportininkus galima rengti ir mūsų sąlygomis. Mūsų laukia rimtas pokalbis, analizė. Tikimės sulaukti konkrečių artėjančio kito olimpinio ciklo planų. Turėtume pakalbėti apie trenerius – reikėtų, kad jaunus, perspektyvius sportininkus rengtų profesionalūs treneriai. Sportininkams buvo sudarytos geros sąlygos rengtis Vankuverio olimpinėms žiemos žaidynėms, užtikrintas finansavimas, jie galėjo išvykti į treniruočių stovyklas, gavo visą išlaikymą. Tad galima daryti išvadą, jog yra spragų slidinėjimo trenerių. rengiančių pačius sportininkus, darbe. O dėl Sporto departamento – mes tikrai užtikrinsime sportininkų pasirengimą ir Sočio olimpinėms žiemos žaidynėms. 
 
Tie rimti pokalbiai vykdavo po kiekvienų olimpinių žiemos žaidynių, tačiau gyvenimas parodė, kad pakalbame ir toliau nieko nedarome. Ar taip neatsitiks ir šiemet?
Nežinau, kas būdavo ankstesniais metais. Manau, kad upelis toliau taip lengvai ta pačia linkme netekės, stengsimės ką nors pakeisti. Esu Sporto departamento generalinis direktorius ir mano vienas uždavinių bei prioritetų – ne sėdėti ir nieko nedaryti, bet dirbti ir stengtis, kad būtų plėtojamos ir ne tokios populiarios sporto šakos. Tarp tokių sporto šakų – ir žiemos sportas. Vankuveryje apie tai kalbėjomės su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovais. Manau, kad po žaidynių privalome sėsti prie vieno stalo su LTOK, Lietuvos olimpinio sporto centro, federacijų sporto vadovais ir rimtai kalbėtis apie žiemos sportą, išsiaiškinti, kokios jo perspektyvos, kam turime skirti daugiausia dėmesio. Nieko naujo nepasakau, tačiau kitų šalių pavyzdžiai rodo štai ką. Tarkim, Olandija – valstybė, kuri už mus ir daug stipresnė, ir galingesnė ekonomiškai, tačiau ji ne blaškosi po visas žiemos sporto šakas, o tradiciškai puoselėja greitąjį čiuožimą, ledo ritulį, slidinėjimą, akmenslydį. Ir jiems to užtenka. O mes blaškomės, menkus sporto pinigėlius visiems dalijame lyg tą cukrų po truputėlį, ir tai neduoda reikiamo rezultato. Reikėtų koncentruotis į kelias perspektyvias sporto šakas, daugiausia dėmesio skirti jų finansavimui ir sudaryti tinkamas sąlygas. 
 

 
Problemų yra, tačiau Jūsų nuotaika Vankuveryje tikriausiai nebuvo bloga. Žaidynės buvo gražios, mūsų sportininkai pasirodė nei gerai, nei blogai. Be to, jie buvo labai gražiai aprengti, per televizorių atrodė įspūdingai.
Nuotaika tikrai nebuvo bloga. Olimpiečių negalime smerkti, jie iš tikrųjų padarė viską, ką šiandien leido jų galimybės ir jėgos. Tikrai didžiuojuosi D. Rasimovičiūte, mačiau ją po kiekvieno starto. Sportininkė verkdavo, jaudindavosi dėl savo startų, nes tikėjosi pasirodyti dar geriau, tačiau trūko truputėlio laimės šaudykloje. Stengėsi ir slidininkai, nors jie ir neiškovojo aukštų vietų, tačiau garbingai atstovavo Lietuvai. Mūsų šalis buvo matoma, trispalvė – taip pat, Lietuvos vardas buvo minimas. Puikus pavyzdys – mūsų olimpinė sportinė apranga ir visa ekipiruotė. Tai iš tikrųjų fantastiška. Mes, delegacijos vadovai, į Vankuverį vykome pasipuošę olimpine apranga ir dauguma žmonių prie mūsų prieidavo ir girdavo, kokia graži mūsų sportinė apranga, ypač ta žalia spalva. Per iškilmingą žaidynių atidarymą labiausiai išsiskyrė Italijos ir Lietuvos olimpiečiai. Ta sportinė apranga mums padarė didelę reklamą – pagal jos grožį tikrai pirmavome žaidynėse. Jeigu ne medaliais, tai bent sportine apranga galėjome nuoširdžiai pasidžiaugti.
Sveikinu LTOK, kad į Vankuverį neišsiuntėme daugiau olimpiečių. Šeši sportininkai buvo pats tas. Mums niekas negalės priekaištauti, kad išvaistėme pinigus. Kaip pasakė LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, latviai delegavo 60 sportininkų, tiek pat buvo aptarnaujančiojo personalo – gydytojų, masažuotojų, slidžių tepėjų, trenerių... Tai jau per 100 žmonių, vien juos aprengti kainavo tiek, kiek mūsų visos sportinės delegacijos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse. O mes šį klausimą išsprendėme ekonomiškai ir efektyviai. 
 
Stebėjote tik pusę olimpinių žaidynių ir sugrįžote namo. Kodėl?
Iš anksto buvau suplanavęs, kiek būsiu Vankuveryje. Neturiu tiek laiko ir galimybių žiūrėti visas olimpines žaidynes. Savo išvyką planavau su mūsų sportininkų startais, juos visus mačiau, nesulaukiau tik kalnų slidininko Vitalijaus Rumiancevo pasirodymo. Pagrindinis mano tikslas ir buvo pasižiūrėti, kaip planetos sportininkų forume atrodo mūsų žiemos sporto šakų atstovai. Kadangi esu dar jaunas šioje srityje, man buvo labai naudinga iš arti pamatyti olimpines žaidynes. Susidariau savo nuomonę apie mūsų žiemos sporto šakas ir bus daug lengviau po žaidynių kalbėtis su federacijų vadovais. Grįžus namo pasipylė žurnalistų skambučiai, kodėl Sporto departamento generalinis direktorius išvyko į olimpines žaidynes. Tą nujausdamas, nenorėjau vykti į žaidynes, bet mane įkalbino ir įtikino LTOK prezidentas A. Poviliūnas. Jeigu nebūčiau vykęs, iš Lietuvos nebūtų buvę nė vieno oficialaus valstybės atstovo. Olimpines žaidynes stebėjo Latvijos ir Estijos, kitų šalių prezidentai, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos sporto ministrai, politikai, ministrų kabinetų atstovai. Jeigu nebūčiau vykęs, kaip sporto institucijos vadovas nebūčiau suprastas. Džiaugiuosi, kad priėmiau tokį sprendimą ir nuvykau. 
 
O pats ar esate didelis žiemos sporto šakų gerbėjas?
Vaikystėje esu žaidęs ledo ritulį Gavau traumą, man buvo susiūta lūpa. Taip pat slidinėjau kaip mėgėjas. Prieš porą metų Ignalinoje vėl prisiminiau savo vaikystę ir leidausi nuo kalno. Prigaudžiau daug zuikių, kol galų gale nusileidau nenukritęs. Tačiau neturiu tiek laiko, kad kalnų slidinėjimu užsidegčiau taip, jog kiekvieną žiemą važinėčiau į kalnus. Tačiau, pasitaikius galimybei ir jeigu dar nepabėgs žiema, tikrai vėl leisiuosi nuo kalnų. Kalnų slidinėjimas – labai smagus sportas. 
 

Visą intervių su Kūno kultūros ir sporto departamento generaliniu
direktoriumi Ritu Vaiginu skaitykite savaitraštyje "Sportas"