Neišnaudotos galimybės – lėkštėje

Olimpinės žaidynės – kiekvieno sportininko svajonė. Tačiau Tokijas dvejų olimpinių žaidynių dalyvės ėjikės Brigitos Virbalytės-Dimšienės nebeviliojo. „Negaliu pasakyti, kad buvo minčių baigti čia ir dabar, bet aš tikrai abejojau, ar sportuosiu iki Tokijo, nes man atrodė, kad dar vienos potencialios nesėkmės nebegalėčiau ištverti. O didžiausia baimė buvo, kad nerasiu motyvacijos sportuoti dar ketverius metus“, – prisimena lengvaatletė jausmus, apėmusius po nesėkmingai susiklosčiusių antrųjų olimpinių žaidynių Rio, kai nepavyko pasiekti net savo geriausio asmeninio rezultato.

Šiandien 32-ejų ėjikė vėl šypsosi: ji žino, kad startuoti Tokijuje nori ir darys viską, kad ten atsidurtų: „Po 20 metų, praleistų kaip profesionaliai ėjikei, ugnelės akyse truputį priblėsta. Nors po 2015 m. pasaulio čempionato (tada ji užėmė septintąją vietą – aut. past.) jos įsipliekė ir gal net per daug, bet po Rio ta ugnis buvo užlieta dideliu kiekiu vandens ir užgeso. Reikėjo kažko naujo. Dabar visiems tvirtai sakau – net jei nesėkmių būtų ir dar daugiau, žinau, kad Tokijuje būsiu.“ 

Save iš naujo ji atrado Australijoje. Septynių savaičių trukmės stovykla su dar 29 geriausiais pasaulio ėjikais lietuvei tapo ekstremaliu išbandymu, lūžio tašku ir tikėjimo iš naujo savimi mokykla. „Noriu mėgautis tuo, kas man liko iš sporto. Žinoma, tam tikra prasme mėgautis. Australijoje aš išmokau mėgautis kančia. Supranti, kad tai laikinas gyvenimo momentas ir turi iš jo imti kiekvieną sekundę, tai, ką gali geriausia“, – suvokė sportininkė, pamažu žingsniuojanti jau į savo karjeros saulėlydį.

Stovykloje, kuri Australijoje prasidėjo iškart po Naujųjų metų, dalyvavo trys Lietuvos ėjikai olimpiečiai – be B. Virbalytės-Dimšienės, čia buvo ir Marius Žiūkas bei Tadas Šuškevičius. Viena geriausių pasaulyje mitybos specialisčių profesorė Louise Burke Australijos sporto institute rinko duomenis, kaip sportininkų organizmas gamina energiją iš riebalų per treniruotes ir varžybose. Atvykusių sportininkų pirmiausia laukė tyrimai, jie truko net keturias dienas. „Lietuvoje visus tyrimus padarai per pusdienį. Buvo ir tokių, kuriuos sunku suprasti“, – stebisi lengvaatletė. 

Sportininkai buvo padalyti į tris grupes pagal jiems taikomą dietą. Lietuviai pasirinko sunkiausią – riebalų dietą. B. Virbalytė-Dimšienė buvo vienintelė moteris, kuri ryžosi šiam iššūkiui. Ištvėrusi keturių savaičių trukmės riebalų dietą, ji neabejoja, kad tai buvo geriausia, kas galėjo jai nutikti: „Supranti, kur yra tavo galimybių ribos, viskas prasiplečia galvoje. Pasilaikęs tos dietos supranti, kad bent jau 50 proc., kai galvodavai, kad tau sunku, nebūdavo sunku iš tikrųjų, kad varžybose galbūt kentėdavai ne tiek, kiek galėjai.“

Tad kokia gi toji dieta? 80 proc. maisto sudarė riebalai, 15 proc. – baltymai ir 5 proc. – angliavandeniai. Pavyzdžiui, per pusryčius sportininkai gaudavo kokosų, migdolų, moliūgų sėklų, užpiltų migdolų pienu, – savotiškų dribsnių. Per pietus – pakepto sūrio ir truputį plėšytos mėsos, dažniausiai kiaulienos, kelias pomidorų riekeles ir salotų lapų, pusę avokado. Vakarienei – vištienos su riebiu grietinėlės padažu.

Padažų buvo daug. Kaip ir avokadų, kurie tapo neatsiejama raciono dalimi. Iki tol šį vaisių mėgusi lietuvė po stovyklos Australijoje vis dar negali į jį pažvelgti. „Man jo buvo per daug“, – šypteli, tačiau apskritai maistu, nors ir savotišku, ji nesiskundžia: buvo skanu ir dažniausia suvalgydavo viską. „Virtuvės šefai labai stengdavosi dėl mūsų. Kitų dietų laikęsi sportininkai valgydavo picą. Mes taip pat gaudavome picos, tiesiog mūsų picos pagrindas būdavo iš žiedinių kopūstų – nenusakomo skonio, ant jo – truputis mėsos, sūrio ir labai daug avokadų. Gaudavome mėsainių, kaip ir kiti, tik mūsiškių mėsa buvo sumaišyta su avokadais, o vietoje bandelės – viena riekelė duonos, kurioje taip pat beveik nebuvo angliavandenių. Per savaitę gaudavome dvi riekeles tokios duonos, bet ir ji mums suteikdavo džiugių akimirkų“, – maisto iššūkius prisimena ėjikė. 

Griežta dieta išmokė sportininkus iš naujo džiaugtis mažais dalykais. Šokoladuku, kuriuo buvo apdovanoti minint Australijos nepriklausomybės dieną. Nors jame nebuvo angliavandenių, bet jis turėjo šokolado skonį ir buvo saldus. Dvigubu plaktos grietinėlės desertu gimtadienio proga ir keturiomis avietėmis vietoje įprastų dviejų. Ir tikru gimtadienio tortu su tikru cukrumi tada, kai jau visiškai jo nesitikėjo – dvi dienos po tikrojo gimtadienio, kai dieta jau buvo pasibaigusi. „Jis buvo saldus, skanus ir man tą vakarą taip pat buvo leidžiama pakartoti deserto dvigubai“, – mažus džiaugsmus sportininkė atrado iš naujo.

Riebalų dieta buvo soti, todėl sportininkai, nors porcijos buvo nedidelės, nesijautė alkani. Nors dietos tikslas nebuvo, kad sportininkai numestų svorio, nepaisant to, maisto svarstyklės buvo neatskiriamos kiekvieno sportininko palydovės – jie sverdavo suvalgytą maistą ir kruopščiai tai užrašydavo. „Grįžus namo, man buvo keisčiausia, kad deduosi į lėkštę maisto ir man nereikia jo sverti“, – šypsosi B. Virbalytė-Dimšienė. 

Personalas riebalų dietos besilaikantiems sportininkams skyrė ypatingą dėmesį, jie buvo tarsi po didinamuoju stiklu, buvo stebima ne tik fizinė, bet ir emocinė jų būklė. Sunkiausios dietos laikęsi ėjikai visada turėjo petį, į kurį galėjo atsiremti sunkiomis akimirkomis. O jų buvo. Tiesa, greitai paaiškėjo, kad B. Virbalytei-Dimšienei, vienintelei merginai, kuri laikėsi riebalų dietos, nebuvo taip sunku kaip vyrams. Bet, kadangi ji buvo vienintelė moteriškos lyties atstovė, išbandžiusi šią dietą, taip ir neaišku, ar taip nutiko dėl to, kad ji moteris, ar dėl jos organizmo ypatybių. 

Kaip sunkiausią momentą lietuvė prisimena treniruotę dietai įpusėjus. „Tąkart aš tikrai perlipau per save ir baigiau treniruotę, nors turbūt galėjau sustoti kur kas anksčiau. Kartu ėjo dar viena mergina, ji kažką angliškai man pasakydavo ir aš suvokiau, kad viską suprantu tik po kurio laiko. Mintys buvo išsijungusios. Tai buvo tam tikras lūžis, tada abejojau, ar tikrai atlaikysiu, bet po kelių dienų pamačiau, kad galiu. Norėjau gyvenime iššūkio, jį priėmiau ir tikrai nesigailiu“, – džiaugiasi ėjikė, nors skeptikų, kad ryžosi riebalų dietos eksperimentui, ir šiandien jos aplinkoje netrūksta. Nepaisant to, kad ne tik iš naujo atrado motyvaciją, bet ir demonstruoja puikius rezultatus.

Pasak ėjikės, grįžus prie įprastos mitybos, kurios pagrindą sudaro angliavandeniai, organizmas gauna superkompensaciją, panašiai kaip būna sportininkams grįžus iš aukštikalnių. Todėl rezultatai šokteli: „Varžybose pajunti, kad tave tiesiog neša, atrodo, tereikia kojas dėlioti.“ Be to, visi ėjikai, laikęsi šios dietos, geriau jautėsi antroje distancijos dalyje, o tai šios sporto šakos atstovams labai svarbu: „Riebalai energijos gamybos procese įsitraukia po tam tikro laiko, kai organizme baigiasi angliavandeniai. Tai ėjimui labai gerai, nes dažniausiai taip ir būna: pirmą pusę nueini, o antroje tiesiog pasibaigia kūno ištekliai, todėl ją įveiki daug lėčiau. Stovykloje šiek tiek išmokėme organizmą gaminti energiją iš riebalų ir bent kol kas matome, kad viskas gerai.“ 

Australijos čempionate, kuriame dalyvavo dietai pasibaigus, B. Virbalytė-Dimšienė ėjo taip greitai, kaip dar niekada nėra ėjusi vasario mėnesį. Rezultatai džiugino ir kitus du Lietuvos ėjikus: M. Žiūkas pagerino asmeninį rekordą, o T. Šuškevičius pasiekė rezultatą, kuris pastaruosius dvejus metus jam buvo neįkandamas. 

Kovo viduryje startavusi varžybose Šveicarijoje, B. Virbalytė-Dimšienė finišą kirto pirmoji. „Šveicarijoje kartu su M. Žiūku 20 km distancijos varžybose dalyvavo dar du lenkai, kurie Australijoje laikėsi kitų dviejų dietų. Marius vėl pademonstravo labai solidų rezultatą, o vienas lenkas varžybų nebaigė, kitas nuėjo 5 min. lėčiau. Buvo varžybos Meksikoje, kur 50 km distancijos pirmąją ir trečiąją vietas užėmė vaikinai, laikęsi riebalų dietos. Manau, kad tos dietos efektas dar jaučiamas, bet daug svarbesnis dalykas, kad išmoksti suprasti, jog sunkiais momentais gali nepalūžti, kad tai laikina, praeis ir pasijusi geriau“, – pavyzdžiais kalba lengvaatletė.

Treniruočių schema Australijoje buvo daugmaž panaši kaip ir Lietuvoje. Esminis skirtumas – penktadieniais vykdavo kalnų treniruotė: ėjikai 14 km žingsniuodavo į kalnus. „Pirmos treniruotės, kai laikėmės dietos, buvo velniškai sunkios, o jas dar labiau sunkino karštis“, – prisimena sportininkė. Tuo metu, kai Lietuvoje mes bridome per pusnis, Australijoje saulės atokaitoje termometro stulpelis šokteldavo iki 40 laipsnių karščio. Karščio lietuvė niekada nemėgo. Bet palikti komforto zoną – taip pat pamoka, kurią išmoko. „Riebalų dietos ir karščio mišinys – visiška mirtis“, – prisiminusi patirtus sunkumus šiandien ji gali šypsotis. Bet tuo metu, kai po pietų vykdavo greičio treniruotės, daugumai norėdavosi pasiduoti, viską baigti, kamputy susigūžus paverkti. „Tam prireikė labai didelių jėgų“, – sako ji. Vis dėlto kartais užtekdavo tik debesų, kad nuotaika ir rezultatai pasikeistų. 

Dėl karščio treniruotės vykdavo lietuvei neįprastu laiku. Pelėda save vadinanti sportininkė Australijoje su šypsena keldavosi 5 val. 45 min. 7 val. ryto ji jau pradėdavo treniruotę – iki tol tokia ankstyva treniruotė jai buvo nesuvokiama. „Dabar taip pat kartais treniruojuosi anksčiau, kad tarp pirmos ir antros treniruotės kūnas ilgiau pailsėtų“, – Australijos patirtį taiko namuose ėjikė. 

O didžiausias džiaugsmas lietuvei buvo, kad kiekvieną dieną ji turėjo treniruočių partnerį. „Mums nesuvokiama, kad 30 ėjikų grupė treniruojasi kartu, nes niekada tokios galimybės neturėjome. Kartu galėjau treniruotis su vyrais, galėjau rasti merginų, kurios eis kartu. Mes čia, Vingio parke, likę trys žmonės, dėl darbo ar kitų priežasčių nepajėgiu treniruotis kartu su vyrais. Tad jautiesi kaip vienišas vilkas, kai bandai įveikti tokias ilgas distancijas. Ten žinojau, kad kiekvieną dieną rasiu žmogų, kuris eis man tinkamu tempu ir su kuriuo galėsiu tą treniruotę įveikti, kad abu tobulėsime“, – smagią draugiją grįžusi į namus lietuvė tegali prisiminti. 

Tačiau dėdama maistą į lėkštę ji bando atgaminti vertingas Australijos pamokas (sportininkams buvo skaitomos ir paskaitos). „Atrodo, kad mūsų karjeros saulėlydyje jau nebeįmanoma išmokti naujų dalykų, bet žinių labai trūksta, kad ir apie tą pačią mitybą. Tarkime, aš niekada nesilaikiau dietų, per daug nekreipdavau dėmesio į mitybą, dabar suprantu, kaip tai svarbu. Bent jau dvigubai mažiau deduosi cukraus į arbatą ir kavą, kas man iki šiol atrodė neįsivaizduojama. Prieš sunkesnes treniruotes pagalvoju, kad turiu duoti kūnui daugiau angliavandenių, kad turėtų energijos, ir į pabaigą treniruotės energija nepasibaigtų. Bandau laikytis režimo, kad būtų pusryčiai, pietūs ir vakarienė, nes dažnai nutikdavo, kad valgau tada, kai spėju“, – ėjikė pripažįsta, kad Lietuvoje sportininkų mitybai skiriama per mažai dėmesio, o dauguma jų žinių ieško savarankiškai. Profesorė L. Burke dirba su olimpiniu čempionu, Rio vicečempionu Jaredu Tallentu. „Tai daug ką pasako: kokia svarbi mityba ir kaip tai gali prisidėti prie tavo rezultatų, kokie tai neatrasti klodai“, – įsitikinusi dvejų olimpinių žaidynių dalyvė.