Mantui Stroliai prieš žaidynes kojos nedreba

 
Pastaruoju metu Lietuvoje buvai retas svečias. Kur ruošeisi olimpinėms žaidynėms?
Ruoštis šiam sezonui pradėjau Lietuvoje. Pavasarį pagal individualų planą treniravausi Vilniuje, o visą vasarą su komanda treniravomės Ignalinoje. Tokiu metu ten treniruotis yra tinkamiausios sąlygos. Rugsėjo mėnesį buvome išvykę į kalnus Slovakijoje (Strebske Pleso), atlikom bendrą fizinį pasiruošimą. Spalio mėnesį treniravomės Austrijoje (Ramsau), ten slidinėjome aukštikalnėse, 2600 m aukštyje, bei tęsėme bendrą fizinį pasiruošimą. Lapkričio mėnesį pagaliau „užlipome ant sniego“. Paskui išvykome į Suomiją (Levi) ir ten pradėjome ruoštis pirmiesiems startams bei išbandėme savo jėgas gruodžio mėnesį dalyvaudami Pasaulio (Davose) ir Europos taurės etapuose Šveicarijoje bei Austrijoje. Kalėdas praleidau namuose. Bet atsipūsti nebuvo kada, nes teko startuoti ir čia. Iškart po varžybų, sausio 4 dieną, išvykome į paskutinę treniruočių stovyklą prieš Vankuverį, tai yra į kalnus Italijoje (Livigno). Pakeliui dar buvome apsistoję Vokietijoje, ten teko startuoti Europos taurės etape.
 
Ar Lietuvoje nėra gerų sporto bazių? Sniego Lietuvoje šią žiemą, atrodo, pakankamai...

Lietuvoje yra tik viena sporto bazė, tinkanti slidininkams bei biatlonininkams ruoštis. Ji yra Ignalinoje, tačiau čia tinkamos sąlygos treniruotis tik parengiamuoju periodu, tai yra pavasario pabaigoje, vasarą bei šiek tiek rudenį. Tiksliau tariant, kol neateina žiema. Žiemą didesnis dėmesys skiriamas turizmui, tai yra kalnų slidinėjimo trasų ruošimui, o lygumų trasos, kuri atitiktų tarptautinės slidinėjimo federacijos standartus, kol kas dar neturime. Dažniausiai tenka slidinėti apsnigtais miškų takeliais, laukais bei apledėjusia riedučių trasa. Žinoma, kai iškrenta daugiau sniego, situacija pagerėja, tačiau tuomet iškyla kita problema - nėra kam ruošti slidinėjimo trasų, neretai tai atlieka patys treneriai. Idealiausia būtų padaryti taip, kaip padarė mūsų kaimynai latviai, estai, lenkai bei baltarusiai: pasidaryti dirbtinio sniego slidinėjimo trasą, tuomet nereikėtų taikytis prie klimato ir oro sąlygų. 
 
Olimpinės žaidynės prasideda vasario 12 dieną. Kada tu ir kiti olimpiečiai išvykstate į Kanadą? Ar dalyvausi atidarymo ceremonijoje?

Į Kanadą kartu su kitais trimis slidininkais išvykstu vasario 1 dieną. Canmore vasario 5-6 dienomis planuojame dalyvauti pasaulio taurės etapo varžybose. Tai bus paskutinis stratas prieš olimpines žaidynes, o iškart po to keliaujame į Vankuverį. Vasario 8 dieną oficialiai atidaromas olimpinis kaimelis. Per tą laiką turėtume spėti prisitaikyti prie laiko juostų fenomeno, kadangi tarp Lietuvos ir Kanados 10 valandų skirtumas. Atidarymo ceremonijoje, jei tik bus galimybė, būtinai dalyvausiu.

 
Startuosi vasario 17 dieną. Ar žadi apsilankyti kitose olimpinių žaidynių varžybose?
Kol kas apie tai nemąsčiau, kadangi man labiausiai rūpi, kaip kuo geriau pasirodyti. Kitas varžybas geriausiu atveju stebėsiu tik televizoriaus ekrane. Norėčiau dalyvauti komandinio sprinto varžybose, kurios vyks vasario 22  dieną, tačiau dar neaišku, ar dalyvausiu, kadangi į jį bus atranka. Mūsų yra trys, o dalyvauti gali tik du. O po savo starto bus galima ir atsipūsti. Būtinai nuvyksiu aplankyti bei palaikyti kitų mūsų sportininkų - Dianos Rasimovičiūtės bei Vitalijaus Rumiancevo.  

Mantai, kaip vertini savo pasirengimą olimpinėms žaidynėms?
Kol kas viskas einasi sklandžiai. Jaučiu, kad pamažu  įgaunu sportinę formą. Atlikti tyrimai Vilniaus pedagoginio universiteto laboratorijoje taip pat parodė, kad mano fiziniai bei funkciniai rodikliai yra vieni geriausių per visą mano sportinę karjerą. Lyginant su praėjusiais metais ištaisiau nemažai savo trūkumų, tad olimpinėse žaidynėse tikiuosi pagerinti savo asmeninius rekordus.
 

Debiutuosi olimpinėse žaidynėse kaip slidininkas, bet anksčiau užsiminėjai greituoju čiuožimu trumpuoju taku. Labai skiriasi šios sporto šakos?

Na, visų pirma greitojo čiuožimo trumpajame take reikia čiuožti pačiūžomis, o slidinėjime šliuožti slidėmis, bet pagal funkcinį ir fizinį pasiruošimą ši sporto šaka turi kažką bendra su slidinėjimo sprinto rungtimi. Kadangi varžybų trukmė yra panaši, taigi organizme vyrauja tos pačios biocheminės reakcijos, taip pat dirba ir apatinės kūno dalies raumenų grupės, bet visa kita skiriasi. Slidinėjime turi būti išlavintos visos raumenų grupės, ne tik apatinės kūno dalies, taip yra du šliuožimo stiliai - klasikinis ir čiuožimo. Per varžybas visuomet tenka taikytis prie oro sąlygų, kartais tenka skrieti ledu, kartais klampoti per pūgą. Taip pat didelį dėmesį reikia skirti tinkamų slidžių atsirinkimui bei jų paruošimui varžyboms. Greitajame čiuožime trumpuoju taku viso to nėra.
 

Lietuviai slidininkai jau daugelį metų dažniausiai tenkinasi paskutinėmis vietomis. Gal olimpinėse žaidynėse sulaužysi nemalonią tradiciją?

Paskutinėmis vietomis? Kiek per šiurkščiai pasakyta. Buvo juk ir gerų startų. Deja, sporto žurnalistai labiau linkę aprašyti nevykusį pasirodymą, o ne vidutinišką, todėl visuomenė atsimena tik prastus pasirodymus. Juk turbūt kiekvienas gali pasakyti, kad mano mama kažkada buvo paskutinė, bet tik retas pamena, kai ji iškovojo 18 vietą! O aplenkti kažką nėra paprasta, kadangi čia susirenka elitas, silpnų nėra! Šiemet tarptautinė slidinėjimo federacija iš profesionalių 5000 slidininkų, turinčių FIS licenciją, atrinko tik 310 slidininkų, kurie galės dalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse.
 

Kokius tikslus keli sau? Ar įmanoma pateikti staigmenų, iššokti „aukščiau bambos“?

Žinoma, mano tikslas aplenkti ne trečdalį ir ne pusę dalyvių. Sau išsikėliau uždavinį -  kvalifikacijoje patekti į trisdešimtuką. Tuomet galėčiau kautis ir dėl aukštesnių vietų. Jei busiu 31, atvirai sakau, būsiu nusivylęs savo pasirodymu. Patekti į trisdešimtuką yra realu, tiesiog reikia realizuoti visas savo galimybes, o tai nėra paprasta, kadangi daug staigmenų gali pateikti besikeičiantis oras, kuris apsunkintų slidžių parengimą lenktynėms. Mes neturime tepėjų, slides ruošia patys treneriai, taigi tokiomis aplinkybėmis jie nepajėgūs taip greitai persiorientuoti kaip kitos stipriosios šalys, turinčios didžiules tepėjų brigadas. Idealiausia būtų šalta saulėta diena. Taip pat svarbus ir psichologinis klimatas. Per tokias varžybas aš visuomet jaučiu didelę atsakomybę, o sportininkui tai nėra labai gerai. Bet kiek žinau, su mumis vyks psichologė Lina Vaisetaitė, kol kas esu menkai su ja pažįstamas, bet esu įsitikinęs, kad ji man padės su tuo susitvarkyti. O aukščiau bambos būtų užimti 1-12 vietą, tai yra patekti į pusfinalį. Žinoma, tai yra sunkiai įmanoma, bet vis dėlto įmanoma. Visi sportininkai, patekę į pirmąjį 30-tuką, yra panašaus pajėgumo. Be to, aš visuomet ketvirtfinalyje pademonstruoju geresnį rezultatą, nei kvalifikacijoje. Taigi svarbiausias uždavinys yra prasmukti į 30-tuką.
 

Ką planuoji veikti po olimpinių žaidynių Vankuveryje?

Visų pirma, pabaigti mokslus, kadangi dabar esu Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantūros antrakursis. Šiemet teks gintis magistrinį darbą. O po to bus matyti.