Kovotoja dairosi į pasaulio elitą

Iš Visagino kilusios Julijos Stoliarenkos ir kartu Lietuvos vardas vis plačiau skamba kovos menų pasaulyje: beveik pusę savo gyvenimo mišriais kovos menais užsiimanti jauna mergina jau senokai nebesitenkina vien Lietuvos čempionės titulais ir savo sunkaus darbo vaisius skina pelnydama pergales įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, Europos ir pasaulio čempionatuose. 

Julijos potencialą praėjusiais metais pastebėjo ir vienos didelės Japonijos mišrių kovų organizacijos atstovai – jie pakvietė lietuvę prisijungti prie projekto „Seiza“, kurio dalyvės – itin stiprios įvairių kovos menų stilių atstovės iš skirtingų šalių.

Nuoširdžiame interviu Julija papasakojo ne tik apie savo, kaip kovotojos, kelio pradžią, naują karjeros tarpsnį bei gyvenimą Japonijoje, bet ir apie motyvus, kurie neleidžia pasiduoti visuomenėje vyraujančių stereotipų spaudimui. 

Kas Jus atvedė į brazilų džiu-džitsu ir apskritai į kovos menus? Kelerių metų pradėjote lankyti treniruotes?
Tėtis atvedė mane į karatė, kai man buvo 12 metų. Nuo to ir prasidėjo mano kovos menų kelias. Visagino karatė klube „Kovotojas“ sportavau 6 metus, kol baigiau mokyklą. Mano bendraklubis, o vėliau ir treneris Vitalijus Šavelo jau kelerius metus gyveno Kaune ir treniravosi brazilų džiu-džitsu pas Donatą Uktverį. Kai įstojau studijuoti Kaune, būtent jis man ir pasiūlė išbandyti brazilų džiu-džitsu.

Ar pamenate, kokį įspūdį Jums paliko pirmoji pažintis su brazilų džiu-džitsu?
Kai dar lankiau karatė, mes šiek tiek vartydavomės ant žemės, bet, tiesą sakant, man niekada tai pernelyg nepatiko (šypsosi). Iš pradžių visas brazilų džiu-džitsu pasaulis ir technikos man atrodė sunkiai suvokiami. Kai treneris rodydavo techniką, atskirus elementus, lyg ir suprasdavau, bet kai reikėdavo viską kartu atlikti, galva būdavo tuščia, kol vieną dieną po kelių mėnesių joje užsidegė lemputė ir viskas sustojo į savo vietas. Kai pradėjau suprasti, ką ir kaip daryti, tada ir susižavėjau šiuo kovos menu.

Brazilų džiu-džitsu yra toks kovos menas, kur svarbiausia dirbti ne raumenimis, o smegenimis. Kai pradedi mąstyti ir analizuoti savo ir savo priešininko veiksmus, kai supranti žaidimo esmę, tada ir imi juo mėgautis. Galima palyginti su šachmatų žaidimu: iš pradžių išmoksti, kaip kokia figūra eina, vėliau pradedi žaisti tą žaidimą, mėgautis juo, o ilgainiui mokaisi kombinacijų, bandai analizuoti priešininko veiksmus ir t. t. 

Įrodėte, kad Lietuvoje išties galima parengti ne tik labai aukšto lygio kovotojus, bet ir kovotojas. Tikriausiai mokėtės iš vienų geriausių šios srities profesionalų šalyje? 
Man išties pasisekė patekti į labai talentingo trenerio rankas. „Fighter House / Roger Gracie Academy Kaunas“ treneris Donatas Uktveris iš prigimties yra analitikas ir perfekcionistas, visa širdimi atsidavęs kovos menams. Būtent dėl šių bruožų treneriai ir tampa geri. Šiuos bruožus turi toli gražu ne visi. Donatas analizuoja viską, ką mato gyvenime, ypač darbe su mokiniais. Jis gali aprašyti elementarų judesį su visomis galimybėmis, kaip jį atlikti atsižvelgiant į kūno sudėjimą ir judėjimą, taip kruopščiai, kad aukštoji matematika pasirodys vaikišku dalyku (šypsosi). Dėl tokio perfekcionizmo labai retai galima iš jo išgirsti „šaunuolė“, nes visada galima padaryti geriau. Ir, svarbiausia, jis pasakys, kaip tai padaryti. Tai žmogus- enciklopedija. Treneris gali valandų valandas pasakoti apie įvairius kovos menus, aptarinėti technikas ir analizuoti, kas efektyvu, o kas ne. Be viso to, Donatas turi didžiulę širdį ir jaudinasi dėl kiekvieno mokinio. Jis niekada nepadarys ko nors savo naudai, jeigu tai gali sukelti bent menkiausią žalą mokiniui.

Man teko padirbėti su labai aukšto lygio įvairių kovos menų treneriais skirtingose pasaulio šalyse, ir galiu drąsiai teigti, kad Donatas visiškai jiems nenusileidžia. Aš esu tik viena pirmųjų jo treniruotų kovotojų, tikiu, kad greitai ateis nauja dar geresnių kovotojų karta.  

Esate sakiusi, kad Jums atrodo keistas ir pasenęs įprotis įvairius dalykus skirstyti į vyriškus ir moteriškus. Turbūt pradėjus mokytis kovos menų dažnai tekdavo susidurti su stereotipiniu požiūriu?
Tikrai taip! Visus 11 metų iš įvairių žmonių girdžiu paskatinimus mesti kovos menus, bet tik iš postsovietinių šalių gyventojų, – kitose šalyse žmonės kaip tik su pagarba atsiliepia sužinoję, kuo aš gyvenu.  Manau, dėl to ir sunku Lietuvoje pritraukti merginų užsiimti kovos menais. Pradėjus rimčiau sportuoti mūsų šalyje dažnai tenka susidurti su nepalankia žmonių nuomone, išmokti nekreipti į ją dėmesio, nors kartais tai padaryti būna labai sunku, ypač kai ją girdi artimoje aplinkoje. 
Daugiau papasakokite apie brazilų džiu-džitsu techniką ir savybes, kurių reikia norint jį praktikuoti.

Svarbiausia, ko reikia, yra noras mokytis ir darbštumas. Nuo to viskas prasideda. Kai yra noras kažką pasiekti ir prie to prisideda darbas, laikui bėgant žmogus gali pasiekti aukštumas. O brazilų džiu-džitsu yra unikalus tuo, kad turi idealią varžybinę sistemą: kovojama su tokio pat amžiaus, lyties ir tokį pat diržą turinčiais kovotojais, o tai leidžia žmogui pradėti treniruotis ir varžytis bet kuriuo gyvenimo momentu. Taigi amžius ar lytis nėra jokia kliūtis.

Ar merginoms patartumėte rinktis būtent brazilų džiu-džitsu? 
Tikrai taip. Šio kovos meno pasaulyje yra posakis: „Brazilų džiu-džitsu moko vyrus, kad jie yra silpnesni, nei įsivaizduoja, o merginas – kad jos stipresnės, nei mano. Viskas dėl to, kad pagrindinis šio kovos meno tikslas yra nugalėti priešininką naudojant techniką ir kūno judėjimą, o ne jėgą! Brazilų džiu-džitsu pasaulyje jau seniai įrodė savo efektyvumą tiek kaip MMA, tiek ir gatvėje. Yra žinoma atvejų, kai merginas, kurios buvo šiek tiek lankiusios brazilų džiu-džitsu, bandė išprievartauti, bet jos prismaugė užpuolikus. Tai tikrai efektyvus kovos menas savigynai.



Brazilų džiu-džitsu padeda žmogui visapusiškai tobulėti: jį praktikuojant bene svarbiausia yra smegenų veikla, visas kūnas tvirtėja dirbant su savo partnerio svoriu (aš paimtyniavusi su sunkesniais vyrukais jaučiuosi kaip po labai sunkios treniruotės treniruoklių salėje), ir, svarbiausia, brazilų džiu-džitsu užgrūdina charakterį, nes reikia išmokti nepatogioje situacijoje jaustis patogiai, o tai vėliau gyvenime labai padeda. Pabandyti tikrai verta visiems, ypač merginoms! Pasaulyje brazilų džiu-džitsu kovotojų merginų yra labai daug.

Ar visada tvirtai norėjote eiti šiuo keliu, ar vis dėlto kartais kildavo minčių pasitraukti iš jo? Kas Jus motyvuoja tęsti?
Tai, kad kovos menai visada bus su manimi, supratau dar paauglystėje, bet tikrai neįsivaizdavau, kad tai taps man svarbiausiu dalyku gyvenime. Buvo keletas sunkesnių metų, kai pagalvodavau, kam kankinu save ir aplinkinius, bet tai buvo daugiau spontaniški ir labai trumpi emocijų proveržiai, o ne mintys to atsisakyti.
Man pasitraukti neleidžia keli svarbūs dalykai: tai begalinė meilė visam kovos menų pasauliui, jau padarytas darbas ir supratimas, kad tai, kas aš dabar esu, yra ne tik mano pasiekimas, bet ir trenerio, bendraklubių ir, svarbiausia, mano šeimos darbo ir pasiaukojimo rezultatas. Aš puikiai suprantu, kad sustojusi dabar ir nepamačiusi, kaip toli galiu nueiti, gailėsiuosi visą gyvenimą.

Viename interviu užsiminėte, kad gyvenime darote daug pakvaišusių dalykų, tačiau nė vienas nesukelia tokių jausmų kaip kova. Kokie tie „pakvaišę dalykai“?
Taip pasakiau apibūdindama apskritai gyvenimą (šypsosi). Gyvenimas yra labai pakvaišęs, ir kiekvienas turi prikaupęs tokių istorijų, po kurių sėdi ir galvoja: „Kokio velnio aš ten įlindau?“ Bet iš tiesų niekas niekada man nesukėlė tokių jausmų kaip kova.

Kokius savo pasiekimus laikote reikšmingiausiais?
2011 metais tapau KEMPO karatė pasaulio čempione. 2015 metų Europos brazilų džiu-džitsu čempionate mėlynų diržų absoliučioje svorio kategorijoje pelniau sidabro medalį.

Esate sakiusi, kad pastarieji metai buvo vieni geriausių Jūsų karjeroje, nors ir ne viskas klostėsi taip, kaip norėjote. Kuo labiausiai džiaugiatės?
Kiekviena pergalė savotiškai svarbi. Europos brazilų džiu-džitsu čempionatas man buvo pirmas didelis turnyras purpurinių diržų kategorijoje, bronzos medalis tikrai buvo geras pasiekimas. NAGA čempionatas buvo itin naudingas bendrajai patirčiai, ir brazilų džiu-džitsu kovoje be kimono rungiantis su buvusia UFC kovotoja laimėtas diržas man labai svarbus. Taip pat teko dalyvauti dideliame brazilų džiu-džitsu čempionate „Abu Dhabi Grand Slam“. Finale susitikau su priešininke, kuriai prieš dvejus metus buvau pralaimėjusi Europos čempionato finale kovodama dėl mėlynų diržų absoliutaus svorio čempionės vardo, ir šį kartą pavyko su kaupu atsirevanšuoti. Be to, „Seiza“ labai įdėmiai šį finalą stebėjo ir filmavo, o tai suteikė man daugiau adrenalino ir pergalę padarė svarbesnę ir saldesnę. Ir, aišku, buvo svarbi pergalė pirmajame „Seiza“ turnyre, dėl kurio atvykau į Tokiją ir jau praleidau čia daugiau nei pusę metų. Vis dėlto daugiausia mane džiugina tai, kad per pastaruosius dvejus metus atgavau pasitikėjimą savimi ir savo įgūdžiais po kelerių sunkių metų. 

Šiuo metu esate naujos kovos menų organizacijos Japonijoje narė. Daugiau papasakokite apie šį savo gyvenimo bei karjeros tarpsnį, perspektyvas ir planus.
Japonai jau kelerius metus turi labai įdomią mišrių kovų organizaciją „Ganryujima“. Jų taisyklės skiriasi nuo MMA. Labiausiai į akis krinta tai, kad kovos vyksta su kimono švarku ir sumo arenoje, iš kurios priešininką galima išstumti. Kovos tikrai patrauklios žiūrovų akiai. Buvo nutarta įkurti organizacijos „Ganryujima“ skyrių pavadinimu „Seiza“, kur kovoja tik merginos. Su Lietuvos MMA bušido federacijos ir jos vadovo Donato Simanaičio pagalba aš tapau „Seiza“ komandos dalimi. Joje dabar taip pat yra dvi merginos iš Nepalo ir viena iš Brazilijos. Mūsų komandai atstovauja ir japonė, anksčiau turėjome merginą iš Australijos, bet jai reikėjo grįžti namo dėl asmeninių priežasčių. Mes kartu gyvename ir treniruojamės. Prieš turnyrą yra surandama kita komanda, su kuria kovosime.

Sausio 19 dieną vyko pirmasis „Seiza“ turnyras. Jame kovojome su Graikijos komanda. Mano kova buvo paskutinė ir pagrindinė vakaro kova. Prieš ją tarp rinktinių buvo lygiosios 2:2. Galiu pasidžiaugti, kad man pavyko išplėšti lemiamą tašką „Seiza“ rinktinei. Kovą užbaigiau per 38 sekundes rankos laužimu. Kitas „Seiza“ renginys laukia gegužės 11 dieną Tokijuje. Kovosime su Prancūzijos rinktine.

„Seiza“ yra naujas projektas, kuris dėl savo taisyklių gali sudominti daugybės įvairių stilių kovotojus, o man tai yra galimybė parodyti save naujai publikai kitame pasaulio gale, sukaupti naujos kovinės patirties ir praplėsti savo karjeros galimybes. 

Taip pat galiu pasidžiaugti, kad neatitrūkau nuo brazilų džiu-džitsu ir praeitų metų gale laimėjau didelį „Abu Dhabi Grand Slam“ turnyrą Tokijo mieste, o balandžio 15 dieną skrendu į Jungtinius Arabų Emyratus, Abu Dabį, dalyvauti brazilų džiu-džitsu pasaulio čempionate. Jau dabar iš dalyvių sąrašo matau, kad tai bus mano didžiausias iššūkis brazilų džiu-džitsu karjeroje, bet lūkesčiai, kaip visada, patys didžiausi.

Kaip jaučiatės gyvendama taip toli nuo Lietuvos?
Man patinka ištrūkti iš savo komforto zonos ir patirti naujų įspūdžių. O kaip dar tai daryti, jeigu ne keliaujant? Aišku, labai pasiilgau savo „Fighter House / Roger Gracie Academy Kaunas“ šeimynėlės, gero pieniško šokolado, geros kavos ir mūsų duonos, bet prie visko galima priprasti. Aš gana lengvai prisitaikau prie bet kokios aplinkos. 

Kaip atrodo Jūsų įprasta diena Japonijoje?
Pusryčiai, rytinė treniruotė, pietūs, pietų miegas, treniruotė, vakarienė ir miegas (juokiasi). Dienotvarkė labai paprasta ir labai panaši į tą, pagal kurią pastaruosius kelerius metus gyvenau Kaune.

Kokią nuomonę jau spėjote susidaryti apie gyvenamąjį miestą ir japonus?
Gyvenu Kavasakio mieste, kuris yra visai šalia Tokijo. Galima sakyti, tai ir yra Tokijas. Žmonės – labai išauklėti, mandagūs, visada pasirengę padėti. Gatvėse ir ypač visuomeniniame transporte visi žino savo vietas, kas kaip turi judėti, priklausomai nuo to, skuba ar ne, dėl to niekada netenka susidurti su kamščiais ar stumdytis.
Tai labai saugus miestas. Mes kartais juokaujame, kad Tokijo centre galima palikti atvertą piniginę ir dienos pabaigoje vis dar ją rasti.

Aš užaugau Visagine, labai mažame mieste, dėl to man niekada nepatikdavo dideli miestai dėl nuolatinio skubėjimo ir didelio žmonių skaičiaus, bet Tokijas mane labai maloniai nustebino. Galbūt dėl to, kad žmonės kultūringi ir žino, kaip judėti gatvėse, čia visiškai nejauti didelio miesto spaudimo, o aplinkinėse miesto dalyse netgi ne iškart supranti, kad esi megapolyje. Kavasakis, kuriame mes gyvename, man net kažkuo primena Kauną. Ypač bėgdama krosą šalia upės jaučiuosi tarsi sugrįžusi namo.

Ar teko patirti kokių nors nesusipratimų dėl kultūros skirtumų?
Aš gana lengvai prisitaikau prie naujų žmonių ir aplinkos, o japonai yra taip gerai išauklėti, kad jų aplinkoje gyventi yra labai lengva. Bet dirbant su jais būna nesusipratimų. Ypač erzina, kad jie sprendimus priima labai lėtai. Kai darbdavių paprašiau lankyti brazilų džiu-džitsu papildomai, tris savaites turėjau laukti atsakymo ir dar mėnesį – dokumentų, leidžiančių treniruotis. Tokios situacijos Lietuvoje neįmanoma  net įsivaizduoti. Greitai ko nors iš japonų sulaukti neįmanoma, žmonės neskuba gyventi (juokiasi).  

Didžiuojatės svetur prisistatydama kaip lietuvė. Turbūt pažįstami japonai iš Jūsų jau nemažai žino apie mūsų kraštą?
Dažnai tenka aiškinti, kur apskritai yra Lietuva. Kas bendrauja su manimi, iki gyvenimo galo turėtų prisiminti, kad Lietuva yra Europoje ir žiema pas mus labai šalta, o Tokijo žiema – kaip pavasaris Lietuvoje.  Tikrai tikiuosi, kad bent kažkiek sužinojo apie mano šalį, juo labiau kad vos tik atvykusi daviau kelis interviu ir pasakojau apie Lietuvą, jos istoriją ir t. t. 

Kokias svajones puoselėjate? Kaip įsivaizduojate savo karjerą ir gyvenimą, tarkime, po 10 metų?
Svajonės ir tikslai yra patys didžiausi, ir tikrai žinau, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms ir daug protingai dirbdama galiu jų pasiekti. Mano minimalus tikslas yra patekti į pasaulio kovotojų elitą ir leisti žmonėms sužinoti, kas aš tokia ir iš kur esu kilusi.