Sunkus sunkiasvorio taškas

Tituluočiausias Lietuvos imtynininkas, neseniai sulaukęs žinios, kad jo Pekino olimpinė bronza virs sidabru, po ilgų svarstymų didžiajame sporte nusprendė dėti tašką.

 

Sprendimas buvo nelengvas. Nuomonė keitėsi dažnai, kai ant dviejų svarstyklių lėkščių M.Mizgaitis dėliojo pliusus ir minusus. Bet galiausiai nusvėrė antroji. 

„Krūvos traumų buvo, pratrūkau. Imtynės – nelengvas sportas, reikia kovoti, trankytis kiekvieną dieną. Negali labai ilgai užsiimti tokia sporto šaka. Kai tau 37-eri, tikrai nelengva pačiam kristi ir kitus mėtyti šimtus kartų. Pasekmes reikės ilgai laižytis. Pas mus, sunkiasvorius, mažų traumų nebūna – jeigu krenti, tai jau viskas lūžta. Jeigu mažiau traumų būtų buvę, gal dar sportuočiau, bet dabar, manau, jau pats laikas“, – apsisprendimo motyvus LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ dėstė olimpinis graikų-romėnų imtynių vicečempionas. 

Paskutinį kartą Lietuvai varžybose M.Mizgaitis atstovavo praėjusių metų spalio pabaigoje, kai pasaulio kariškių čempionate iškovojo bronzą. Po to dar baigė sezoną Vokietijos bundeslygoje. 
 

„Kad ir kaip būtų keista, bet paskutinė kova buvo ne graikų-romėnų, o laisvųjų imtynių“, – stebisi visą laiką ant kilimo pagal graikų-romėnų imtynių taisykles ėmęsis sunkiasvoris, pastaraisiais metais dalyvaudavęs svorio kategorijos iki 130 kg varžybose.  
 

Sporto šakų įvairovė
 

Dabar olimpinis vicečempionas gali sau leisti pažaisti krepšinį. Su komanda „Kažkur matyti“ jis išbėga į krepšinio aikštelę per renginius, o pastarąjį kartą į krepšinio batalijas pasinėrė per Jonavoje vykusią LMKL „Žvaigždžių dieną“. 
 

Krepšinis M.Mizgaičiui – naujiena. Priešingai nei futbolas. Trečiadienis ir šeštadienis – šventos dienos imtynininkams, nes jau bene 20 metų buvę ir esami galiūnai renkasi paspardyti kamuolio, o paskui mėgaujasi pirties malonumais.

Nespjauna buvęs imtynininkas ir į kitas sporto šakas. Pastaruoju metu jis pamėgo mušinėti stalo teniso kamuoliuką. Prie teniso stalo su draugais „Impuls“ sporto klube stodavęs apšilti prieš rimtesnes treniruotes, netrukus stotingas vyras pasidavė šio žaidimo azartui. 

„Žaisdavome apšilimui, o paskui žiūriu – apšilimą porą valandų užtempiu, – šypteli M.Mizgaitis, save jau spėjęs išbandyti ir kovose be taisyklių. – Patinka – nauja, įdomu. Kūnas krūvio nori. Manau, kad ir kuo dirbsiu, vis tiek kažkur reikės eiti treniruotis. Be sporto neįmanoma gyventi – kūnas reikalauja“, – tik kur išlies savo energiją ir kokia sporto šaka mėgausis po sportinės karjeros saulėlydžio, M.Mizgaitis dar neapsisprendė. 

Sunkiasvoris laukia vasaros. „Vasarą riedlentėmis mėgstu važinėti. Visi juokiasi, kad toks didelis dėdė važinėja riedlente, bet jau daug metų tą darau – nuo vaikystės“, – savo aistrą išduoda pašnekovas. 

„18 metų žinai, ką kiekvieną dieną turi daryti, o dabar – nieko“, – sako M.Mizgaitis, kuriam ne tik apsispręsti dėl sportinės karjeros pabaigos, bet ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo yra nemenkas iššūkis. Ką dabar veiks, jis pats dar nežino. Minčių ir norų daug. Vienas jų – dirbti sporto srityje. „Norėčiau likti prie sporto – būti ten, kas prie širdies“, – prisipažįsta. 
 

Tačiau trenerio duona jo nevilioja. Tai reikštų, kad ir vėl tektų krautis lagaminus ir leistis į nuolatines keliones, o nuo tokio gyvenimo būdo Mindaugas norėtų pailsėti. „Per tuos 18 metų buvo didelis tempas, nuolat ant lagaminų – norėčiau ramiau. Gal po kiek laiko ankstesnio gyvenimo ritmo pasiilgsiu, tada vėl kitaip šnekėsiu“, – svarsto karjerą baigęs imtynininkas. Dabar jo galvoje sukasi mintys apie kitokią sportinę veiklą – sporto organizatoriaus ar sporto politiko. „Žinau, ko reikia, savo kūnu viską patyriau, o ne tai, kad kažkas šneka ir priima tokius sprendimus, kurie kartais protu nesuvokiami. Gal geriau, kad sprendimus priimtų prakaito ragavę žmonės“, – mano M.Mizgaitis. 

Tačiau purkštauti ir piktintis jis nenusiteikęs – su metais išmoko ramiau reaguoti į nepriimtinus sprendimus, o keisti padėtį norėtų konstruktyviai dirbdamas. „Jeigu atvirai, su metais skauduliai ir principai dingsta, į viską žiūri ramiau. Nors, aišku, pikta, kad sporte visi pykstasi. Kai tik metų galas, nauji sąrašai – ir prasideda, visos organizacijos tarpusavyje ima nesutarti. Labai nepatinka. Norėtųsi, kad tai kažkada baigtųsi, kad visi dirbtų viena kryptimi ir mažiau pyktųsi. Ambicijų nereikia rodyti, reikia dirbti sporto labui, o ambicijas ir pyktį palikti namie“, – siūlo M.Mizgaitis. 

Dar prieš apsispręsdamas dėl sportinės karjeros pabaigos M.Mizgaitis spėjo padirbėti virtuvėje. Namie, šypteli, maistą gamina nuolat, bet tąkart jis sukiojosi apie kepsninę vienoje Vilniaus kavinėje. Prie tokio karjeros posūkio sunkiasvorį privedė jam nesėkmingai pasibaigusi atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. 

„Kad laiko veltui neeikvočiau, nervai apsiramintų ir šiaip išmokčiau kažką valgyti gaminti, nuėjau pas draugą ir paprašiau, kad priimtų. Ten teko „po prakaitu“ padirbėti, streso gavau, kartais net ir beveik sportinio. Krūvis geras buvo. Tikrai patiko“, – prisipažįsta pašnekovas, dabar jau drąsiai galintis iškepti kepsnį svečiui. 

Nenusisekusi olimpinė atranka jam buvo didelis smūgis. „Lapkritį patyriau sunkią traumą – plyšo krūtinės sausgyslė, reabilitacija turėjo būti labai ilga. Bet kadangi patirties turiu, po šios traumos greit atsistojau ant kojų. Ir su treneriais nusprendėme: į vieną atrankos turnyrą važiuoju aš, bet jeigu man nepasiseks, į kitus važiuos jaunas imtynininkas, antras numeris (Mantas Knystautas – aut. past.). Pirmame turnyre man liko tik vokietį nugalėti, bet gale padariau klaidą – pagavau jį stipriai už galvos ir norėjau efektingai numesti, bet užsimečiau ant savęs... Buvo toks smūgis, kad nieko nebenorėjau. Kiek gali nesisekti? Į kitas atrankas išvažiavo jaunas imtynininkas, jis pralošė ir baigta – žaidynėse netekome vietos. Kaip prakeiksmas. Per Londono olimpinių žaidynių atranką sausgyslė trūko, alkūnėje kažkas plyšo, dabar vėl pasikartojo. Nervai nelaikė, reikėjo kažkur išeiti apsiraminti“, – pasakoja M.Mizgaitis, kuriam ramiai apie nesėkmes kalbėti dar ir šiandien sunku.

Tarsi atpildas už visus nusivylimus vėlyvą rudenį buvo M.Mizgaitį pasivijusi geroji žinia – Pekino olimpinėse žaidynėse iškovotas bronzos medalis bus pakeistas į sidabrinį. Tokį sprendimą Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė po to, kai graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 120 kg sidabrą iškovojęs Rusijos atstovas Chasanas Barojevas buvo diskvalifikuotas. Osetino mėginyje buvo rasta prie anabolinių steroidų priskiriamo draudžiamo preparato turinabolio, tad jo medalis atiteko lietuviui, o šio iškovota bronza keliauja į Prancūziją Yannickui Szczepaniakui.

Šią žinią Mindaugas sutiko džiaugsmingai – vis dėlto olimpinis vicečempionas! „Lietuvoje bronzos medalių laimėtojų yra daug, o olimpinių vicečempionų – tik keli. Skamba geriau. Bet paskui pagalvoji: iš tavęs buvo atimtas finalas – kova dėl aukso“, – apie dopingo laboratorijose iškovoto sidabro medalio kartėlio prieskonį prasitaria imtynininkas.

Pekino olimpinėse žaidynėse ant kaklo užkabintą bronzos medalį Lietuvos imtynininkas jau atidavė, o kada į jo namus atkeliaus šių žaidynių sidabras, vis dar nežinia. „Kol kas laukiu. Sakė, kad bus vasario gale – vasaris jau praėjo. Reikia skambinti, klausti. Bet, manau, nepradings – tiek daug sportininkų dėl dopingo įkliuvo, tad TOK irgi darbo yra – viską sudėlioti, perskaičiuoti, išsiųsti“, – ramiai medalio laukia naujasis olimpinis vicečempionas. 

Visą šią istoriją jis vertina kaip pamoką ateities kartoms. Buvęs imtynininkas įsitikinęs, kad tokios istorijos duos rezultatų. „Visų sporto šakų jaunesniems mūsų sportininkams bus lengviau kovoti. Žinant, kad kasmet dopingo kontrolės technologijos gerėja, lengviau aptinkami draudžiami preparatai, sportininkai ir tos šalys, kurios turi galimybę vartoti dopingą, pradės bijoti. Manau, sportas išsilygins“, – optimistiškai į sporto ateitį žvelgia tašką savo sportiniame kelyje padėjęs olimpinis vicečempionas. 

Kas žino, gal vieną dieną ant imtynių kilimo žengs ir dar vienas Mizgaitis. „Bandžiau vesti prieš metus, bet nusprendžiau, kad dar truputį reikėtų palaukti, dar per anksti“, – sako į imtynių salę tada penkiametį sūnų jau bandęs vesti olimpinis vicečempionas, ant imtynių kilimo praaugęs savo tėvą Valentiną.
 

V.Mizgaitis irgi buvo tituluotas imtynininkas. 1975 m. jis iškovojo graikų-romėnų imtynių pasaulio jaunimo čempionato auksą. V.Mizgaitis yra tapęs ir SSRS jaunimo čempionu, SSRS suaugusiųjų vicečempionu, net keturiolika kartų laimėjo Lietuvos pirmenybes.