Pomėgį kartais išduoda mėlynės paakyje

Lietuvoje kitąmet vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato organizaciniam komitetui vadovaujantis 35 metų Mindaugas Špokas krepšinio aikštėje niekada nekovojo dėl titulų. Į mūsų šalyje dievinamą sporto šaką jis pasuko po mokslų Liono universitete Prancūzijoje, kur tapo sporto vadybos ir rinkodaros magistru.
 

Sporto renginių valdymo ir administravimo specialistas padirbėjo ir moterų, ir vyrų Lietuvos krepšinio rinktinėse. Jis buvo mūsų šalies nacionalinės komandos administratorius 2008 metų Pekino olimpiadoje.

“Tad visą virtuvę žinau kuo puikiausiai – ko reikia žaidėjams, treneriams”,– teigė M.Špokas.
 

Olimpinę dvasią daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas pirmąkart pajuto 1996-aisiais Atlantoje, kur užėmė 28-ąją vietą 100 m distancijoje nugara.

Tačiau dar po kelerių metų M.Špokas nutarė rinktis kitą gyvenimo kelią – ne nuo rezultatų baseino takelyje priklausantį uždarbį.
 

“Reikėjo galvoti, kaip išlaikyti šeimą. Ne tik savimi rūpintis. Buvau plaukime, kol buvo įdomu, kol turėjau ambicijų. Nemažai ir pasiekiau. Labiausiai džiaugiuosi, kad viską padariau be jokių papildomų priemonių, tai yra medikamentų.
 

Mane stabdė ir tai, kad mano pagrindinė distancija – 50 metrų nugara – neolimpinė rungtis. Tad  pasirinkau darbą, kuriame mokamas pastovus atlyginimas, ir mokslus. Nesigailiu, kad anksti nutraukiau sportininko karjerą”, – prisipažino M.Špokas.
 

Visgi visam laikui išlipti iš baseino sportininkas nepanoro. Nuo 2000-ųjų, kai pasitraukė iš plaukimo, jis pasinėrė į vandensvydžio vandenis. Nors tai – tik laisvalaikio pomėgis, M.Špoko kolekcijoje yra ir Lietuvos čempiono aukso medalis, iškovotas su Alytaus “Dzūkijos” komanda.
 

Praėjusį savaitgalį Europos krepšinio čempionato pagrindinis rengėjas su Kauno “Masters” ekipa užėmė antrąją vietą  Sporto draugijos “Žalgiris” Elektrėnuose surengtame vandensvydžio turnyre.
 

Kodėl pradėjote žaisti vandensvydį?
Man visada patiko vandensvydis. Nes tai – viena vyriškiausių sporto šakų. Kažkiek panaši į regbį arba ledo ritulį.
 

Man nebuvo sunku pereiti į vandensvydį, nes buvau plaukikas, tad laisvalaikio pomėgį irgi pasirinkau vandenyje.
 

Gaila, kad vandensvydis Lietuvoje kiek apleistas, menkai populiarinamas. Be to, ši sporto šaka brangoka, nes žaidimui reikia 50 m ilgio baseino, o tokių Lietuvoje – tik trys. Bet tikiu, kad vadensvydis turi ateitį.
 

Ar plaukimo technika vandensvydyje ir sportiniame plaukime labai skiriasi?
Iš esmės. Nes čia turi išmokti kovoti dėl pozicijos. Kitokia kūno padėtis vandenyje.
 

Labiausiai man patinka, kad vandensvydis – komandinė sporto šaka. Nes paprastas plaukimas – nuobodus ir monotoniškas darbas, kur tu esi vienas. O aš nenoriu šiaip sau plaukioti. Nenoriu būti tik pasyvus juodadarbis. Noriu pelnyti įvartį, apsiginti nuo varžovų atakų.

Dažnai pelnote įvartį?

Vidutiniškai po vieną ar du per rungtynes.



Ar tai, kad buvote plaukikas, suteikia jums pranašumo prieš kitus žaidėjus?

Dabar jau nelabai. Nes jau nesu toks greitas. Be to, vandensvydyje startuoji iš vietos, ne taip, kaip plaukime, kur atsispiri nuo sienelės. Žinoma, komandoje esu vienas greičiausių žaidėjų. Bet kai žaidžiame su jaunesniais varžovais, to pranašumo nelieka.
 

Kiek kartų per savaitę treniruojatės?

Du – antradienį ir ketvirtadienį. O šeštadienį turime dar vieną pramogą – vandens krepšinį. Čia susirenka daugiausia imtynininkai, kitų dvikovinių sporto šakų atstovai. Šis žaidimas priimtinas ne visiems vandensvydininkams. Čia kamuolį turintį priešininką gali skandinti penkias sekundes. Nelieti tik tuo atveju, jei jis be kamuolio.
 

Žaidžiame baseine, kurio gylis – penki metrai. Tokiame nelabai pagudrausi. Ir jei dviese tave užgula, esi priverstas paleisti kamuolį. Man kartais šio krepšinio įgūdžiai pakenkia vandensvydyje, nes už tokius veiksmus teisėjai baudžia. O man patinka kietesnis žaidimas.
 

Baseine nuimame takus žyminčias juostas, ant balkonų pritvirtiname krepšius ir mėtome į juos vandensvydžio kamuolį. Šį žaidimą išbandė daug kas. Ir krepšininkai buvo – Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis. Visiems labai patiko.
 

Nesinorėjo likti plaukime ir dirbti treneriu?

Dirbau. Vienerius metus. Labai patiko. Todėl neatmetu galimybės senatvėje nemokamai mokyti plaukti. Nes išmokti plaukti – labai svarbu.

Štai pavyzdys. Į krepšininką investuota daug pinigų, o jis nemoka plaukti. Susiruošia pažvejoti, valtis apvirsta – ir viskas. Investicijos prapuolė. Senovės Graikijoje kareiviu netapdavo nemokantis plaukti, nes galėjo nuskandinti amuniciją. Aš irgi pritariu tam.
 

Mano sūnus žaidžia krepšinį. Lankė ir dziudo treniruotes. Bet kai jam buvo puspenktų metų, jis jau mokėjo plaukti visais būdais. Siūlau ir toliau treniruotis, nes būtų dar porą metų lenkęs visus bendraamžius. Bet jis pasakė: “Labai nuobodi sporto šaka”. Ir aš neturėjau argumentų paprieštarauti.
 

Ar bendraujate su savo kartos plaukikais?

Nelabai. Tai irgi parodo, kaip skiriasi asmeninės ir komandinės sporto šakos. Aš daugiausia bendrauju su vandensvydininkais. Plaukikų mano draugų rate nėra. Nes plaukikai – individualistai, kiekvienas kitas plaukikas jam yra konkurentas. O aš mėgstu komandinį darbą.
 

Man labai patinka laisvalaikiu žaisti, bendrauti su žaidėjais. Jie yra įvairiausių specialybių, o juos vienija vandensvydis. 
 

Šis sportas tinka ir dėl nedidelės tikimybės gauti traumą. Nes krepšinį žaisti būtų daug pavojingiau, kai jau priaugau svorio – ir keliai, ir raiščiai gali neatlaikyti.
 

Vandensvydyje svarbiausia – saugoti veidą. Nes mėlynių neišvengti. Tad jei atsiranda kokia, o laukia svarbus susitikimas, tai atėjęs iškart paaiškini, ką veikei.
 

Vandensvydyje visos emocijos lieka vandenyje. Jei su kuo nors įsivėlei į konfliktą – jei tave užkliudo, juk duodi atgal – išlipęs iš baseino viską pamiršti. Nesinešioji pykčio. Visi labai draugiškai sugyvename.
 

O krepšinį žaidžiate?

Žaisdavau. Kaip ir kiekvienas lietuvis. Kai rinkausi sporto šaką, išmėginau ir krepšinį. Visai neblogai sekėsi. Bet aš pasirinkau kitą laisvalaikio pomėgį, kuris saugesnis sveikatai. Tai – vandensvydis.