Stilingąjį kovotoją už barzdos peša tik namie

Tikrai ne, visiems įstringa mano įvaizdis kovų metu. Tad jei dabar kardinaliai jį pakeisčiau, kovo 18 dieną vargu ar mane kas atpažintų (šypsosi). Be barzdos ir plaukų būčiau nebe savimi, toks stilius man pačiam labiau prie širdies. Treniruotėse netrukdo, žmonės labiau atkreipia dėmesį, kartais net gatvėje atpažįsta ir klausia kada kova. Pakeitęs įvaizdį, manau, turėčiau vėl ieškoti naujo gerbėjų rato, nes visi mane pripratę matyti tokį. Ir man taip atrodyti patinka. 

Barzdą turiu jau keletą metų ir visad kerpuosi „Woxx barbers“ vyrų kirpykloje. Ten mane išmokė įvairių gudrybių, tad daug laiko prie barzdos ir šukuosenos praleisti nereikia, svarbiausia atrodyti tvarkingai.

 

Salėje ne, nes su pirštinėmis sunku tai padaryti, bet turiu namuose, kas mano barzdą papešioja (juokiasi). Tai labai patinka mano mažajai dukrytei.

Laisvalaikio turiu ne tiek ir daug, kadangi tenka daug treniruotis (du kartus per dieną). Po rytinės treniruotės stengiuosi nukeliauti į universitetą, nes mokausi magistrantūroje Edukologijos universitete, vėliau darbas, vakarinė treniruotė ir vėl darbas. Tačiau ir tokiu įtemptu grafiku gyvendamas bandau kuo daugiau laiko praleisti su šeima, nukeliauti į žaidimų kambarį su žmona ir dukra, nuvažiuoti į vingio parką pasivaikščioti ar galų gale paprasčiausiai pažaisti namuose.

Atsipalaidavimas priklauso nuo nuotaikos: jei esu geros nuotaikos, nepavargęs – salė man padeda išvalyti mintis, tačiau nėra geresnės vietos už namus. Grįžus ten dukra visada pasitinka su šypsena, o žmona su skaniu, sveiku maistu, nors ir svorį mesti reikia (šypsosi). 

 

Mūsų dukrytė labai reikli, mėgsta pažaisti, mėgsta tėvelių telefonus, mėgsta suversti namus, bet negali atsispirti ir šokiams. Nors pačiai dar sekasi nekaip, bet su tėvelių pritarimu būna labai linksma, gal net ne nuo leidžiamos muzikos, o nuo juokingų tėčio judesių (juokiasi). O šiaip veiklos turime, ji savarankiška, mėgsta tyrinėti žaisliukus, stengiuosi kasdien išmokyti ją kažko naujo. 

 

Lengvai šiais laikais gali tik „malkų“ gauti (juokiasi). Gyvenimas permainingas, bet aš dėkingas už tai, kur esu dabar. Dėkingas draugams, šeimai, žmonai, o labiausiai sau pačiam, nes stengiuosi visur įžvelgti pozityvą. Žinoma, norėtųsi gyventi dar geriau, kad galėtume savęs nevaržyti, bet svarbiausia judėti pirmyn, nesvarbu kokio didumo tie žingsniai būtų. Ir jausti šeimos palaikymą. Mano dukrytei nieko netrūksta, žmona taip pat nesiskundžia , nors kailinių už daug tūkstančių ir neperku, tad laikau save visai pavykusiu tėveliu. 

Į ringą grįši po pertraukos, ar pasiilgai savos publikos? 

Buvau išvykęs, tad pertraukos nuo kovų neturėjau, tiesa, turėjau pertrauką tik nuo lietuviško bušido ringo. Drąsiai galiu teigti, kad renginiai, vykstantys „Siemens“ arenoje ne tik, kad neatsilieka, bet net lenkia kitus turnyrus, organizavimo ir kovų lygio atžvilgiu. Ir, be abejonių, sava publika kartais gali net nulemti kovų baigtį: garsiais šūksniais ir besąlygišku palaikymu. Laukiu tos akimirkos, kai grįšiu. 

Nustebinti varžovus pasistengsiu savo technika, o fanams pademonstruosiu užsispyrusį lietuvišką charakterį.