Mintys apie futbolo praeitį, dabartį ir ateitį

Knygos „Lietuvos studentų futbolo raida. 1924-2009“ pristatyme Kūno kultūros ir sporto departamente dalyvavo keliasdešimt futbolo žmonių, daugiau ar mažiau prisilietusių prie studentų futbolo. Renginio sumanymas toks ir buvo: ne tik pristatyti Gedimino Kalinausko knygą, bet ir pabendrauti tarpusavyje bei pasidalyti mintimis apie futbolo praeitį, dabartį ir ateitį.

 

Pateikiame keletą ištraukų iš pasisakymų.

 

Gediminas KALINAUSKAS

Futbolo istorikas ir statistikas

Deja, futbolo pradžios Lietuvoje mes nežinome. Visi pasaulio futbolo istorikai iš manęs šaiposi, bet, deja, taip yra. Latviai ir estai išleido storiausias enciklopedijas, kur aprašyti ir patys pirmieji žingsniai, o pas mus to nėra.

 

Esu peržiūrėjęs visą Lietuvos spaudą nuo 1900-ųjų iki 1989-ųjų metų, liečiančią futbolą. Visą – kiekvieną žodį, kiekvieną raidę. Taip pat daug kartų peržiūrėti Lietuvos archyvai. Bet aiškaus atsakymo nėra. Su Algirdu Klimkevičium nuolatos ginčijamės, kada gi to futbolo Lietuvoje pradžia – 1911-ieji metai ar dar anksčiau?

 

Nuolat kartojama, kad Lietuva – krepšinio valstybė, bet aš protestuoju: mes esame futbolo valstybė. Kaip moteris atsirado iš vyro šonkaulio, taip krepšinis – iš futbolo šonkaulio. Išluptas negailestingai. Pirmieji futbolininkai buvo universalai – jie žaidė krepšinį, ledo ritulį, užsiiminėjo lengvąja atletika ir taip toliau. Yra žinoma, kad Smetonos laikais sutikus futbolininką reikėdavo nukelti kepurę.

 

Futbolas taip įsigalėjo į lietuvių širdis ir gyvenimą, kad jo buvo visuose Lietuvos kampeliuose. Kiekvienas miestelis, kiekvienas kaimas turėjo komandą.

 

Deja, į futbolą įsivėlė daug blogybių, kurios prasidėjo nuo pat pirmojo čempionato 1922 metais, kai įstatai pasirodė tik čempionatui įpusėjus. Žmonės paprasčiausiai nežinojo taisyklių, tad prasidėjo įvairiausios machinacijos, be kurių, deja, neapseina ir šiandienos Lietuvos futbolas.

 

1935 m. aukščiausioje lygoje buvo 49 komandos. Karo metais – 1942-43 m. – čempionate buvo 41 komanda! Dabar Lietuvos pirmenybėse žaidžia tiek komandų, kad jas ant pirštų galima suskaičiuoti... Tai apsijuokimas prieš pasaulį. Man tai nesuprantama.

 

Dar vienas neįtikėtinas faktas: Vilnius karo metu subombarduotas, o iš Šiaulių į rungtynes atvažiuoja apie du šimtus Šiaulių „Gubernijos“ gerbėjų. Kokiais būdais? Karo metu!

 

Pokaris, mieste vien griuvėsiai, bet žmonės statė stadionus. Pats Vingio parke plytas nešiojau, bėgimo takus klojom. Stadionai gimdavo talkų dėka, o dabar viskas, ką girdim apie stadionų statybas – tik tai, kad pinigėliai kažkur nuplaukė...

 

1946-47 m. mūsų moksleiviai tapo SSRS čempionais. Ant griuvėsių žmonės futbolą žaidė. Bet, kaip sakiau, buvo ir daug machinacijų... Pavyzdžiui, svetimomis pavardėmis dažnai buvo žaidžiama. Penkiais metais vyresni, bet žaidžia už jaunius. Tai buvo Stalino laikai! Tai rodo, ką reiškė žmonėms futbolas, juk jie galėjo būti sušaudyti...

 

Ritas VAIGINAS

KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas

Studentų futbolas yra ne tik sudedamoji mūsų futbolo dalis, bet ir varomoji jėga. Šeštame, septintame, aštuntame dešimtmetyje aukščiausioje lygoje žaidė daug studentų komandų, kurios tapdavo ir čempionėmis, ir prizininkėmis. Pagaliau – kas yra didžiausias Lietuvos futbolo laimėjimas? Pasaulio universiados auksas. Tai padarė studentai. Didesnio laimėjimo tarptautiniame lygmeny neturime.

 

 

Česlovas GARBALIAUSKAS

Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas

Žvelgiant į futbolo asmenybes ir legendas, sudėtas į šią knygą, norisi kreiptis į dabartinės futbolo federacijos vadovus: pažiūrėkite, kas čia yra – tai yra beveik visas Lietuvos futbolas, o šiandien Lietuvos studentų futbolo lyga, visų nuostabai, net nėra Lietuvos futbolo federacijos narė. Bent po šios knygos pasirodymo ši neteisybė turi būti atitaisyta. Turime pasaulio universiados čempionus, bet jie nėra federacijos nariai. Tai nenormalu.

 

Benjaminas ZELKEVIČIUS

Buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris

Galbūt futbolas Lietuvoje dabar nėra aukšto lygio, bet, pamenu, kai sėdėdavome kartu su krepšininkais – Saboniu, Jovaiša, kitais – girdėdavau jų žodžius: „Žinai, Benai, futbolas Lietuvoje dabar yra nr. 1”. Tai buvo 1987 metai. Mes žiūrėdavome krepšinį Kaune, jie atvažiuodavo žiūrėti futbolą į Vilnių. Iš tikrųjų tai buvo. Buvo didžiulis bumas.

 

Kai mes laimėjome universiadą, Jugoslavijos rinktinėje žaidė pasaulinio garso žvaigždės. Žaidėjai, kuriuos už tuomet protu nesuvokiamas sumas – 5-10 mln. JAV dolerių – pirko garsiausi Europos klubai: „Milan“, Milano „Inter“, „Barcelona“, Marselis... Mes tuomet įveikėme tą komandą. Vėliau tie studentai atėjo į „Žalgirį“, ir prasidėjo „Žalgirio“ kilimas į viršų.

 

Tai knyga apie Lietuvos futbolą. Esu įsitikinęs, kad prie tokios knygos leidybos turėtų prisidėti futbolo federacija, bet, kiek žinau ji neprisidėjo nė litu. Tai nenormalu. Tai, kas buvo pasiekta, nėra vertinama. Tie žmonės, kurie dabar yra federacijoje, kuria kažką naujo, bet aš galvoju, kad jiems bus sudėtinga. Nes tie žmonės, kurie nevertina savo praeities, neturi ir ateities. Norėtųsi, kad būtų kitaip, bet, deja, absoliučiai negerbiami žmonės, kurie atidavė futbolui labai daug. Nei futbolininkai, nei vaikai nežino futbolo istorijos. Juk niekas neatsirado iš niekur.

 

Futbolo pakilimas 1987-aisiais buvo didžiulis. Nieko panašaus, ką tuomet pasiekė „Žalgiris“, vėliau nepasiekė nė viena kita Lietuvos komanda. Norėtųsi, kad būtų kitaip. Norėtųsi, kad rinktinė pademonstruotų puikų žaidimą ir pasinaudotų šansu patekti į Europos čempionatą. Bet neramu, kad ta kryptis, kurią pasirinko federacija, yra labai abejotina. Bent mano nuomone. Taip, federacija turi savo poziciją, kryptį, kurią vysto, bet būtų gerai, jei tai būtų Lietuvos futbolo naudai...

 

Noriu palinkėti, kad futbolas eitų į viršų. Labai džiaugiuosi dėl krepšinio. Tikrai labai džiaugiuosi. Tai yra Lietuvos garbė, ir norėtųsi, kad ir futbolas garsintų Lietuvą.

 

Povilas GRIGONIS

Lietuvos studentų futbolo lygos prezidentas

 

„Neslėpsiu: pamačius visus jus, čia susirinkusius, širdy ėmė virpėti. Esu sujaudintas. Visi matyti, buvę auklėtiniai, buvę varžovai... Tai žmonės, visą gyvenimą atidavę futbolui. Jie atėjo į futbolą ne taip, kaip dabar, kai į futbolą eina ne todėl, kad juo domisi, o todėl, kad pinigą gautų. Visi čia esantys žmonės į futbolą atėjo todėl, kad mėgo jį. Ne pinigai buvo stimulas.

 

Pagrindinis futbolo žydėjimas buvo tuomet, kai ir futbolui vadovavo, ir jį žaidė aukštąsias mokyklas baigę žmonės. Esu įsitikinęs šimtu procentų, kad su išsilavinusiu žmogumi, su žmogumi, turinčiu aukštesnį intelektą, pasiekti rezultatą yra žymiai lengviau. Vidutinį rezultatą gali su bet kuo pasiekti, bet aukštesnį ir patį aukščiausią žymiai lengviau pasiekti su mąstančiais, kūrybingais žmonėmis, o studijos šitai duoda. Gaila, bet šiandien išsilavinusių futbolininkų procentas žymiai mažesnis nei anksčiau.

 

Jau nekalbant apie trenerius. Nenoriu nieko kritikuoti ir pirštais rodyti, bet kaip gali treneriu dirbti žmogus, baigęs tik vidurinę mokyklą ir išklausęs tik tam tikrus trenerių kursus? Tokių atvejų pilna. Treneris privalo būti išsilavinęs. Turi būti aukšto intelekto, būti išprusęs visapusiškai, neužtenka tik futbolo žinių. Tik tokie treneriai pasiekia daug.