„Pabūsiu graži, kai baigsiu karjerą“

Pirmame žiemos sezono starte – pusmetriu pagerintas rekordas bei įvykdytas Europos uždarų patalpų čempionato normatyvas. Šuoliais elito link praėjusiais metais artėjusi rutulio stūmikė Giedrė Kupstytė vadžių neatleidžia: antradienį Vilniaus miesto čempionate jos pasiektas rezultatas – 16,56 metro – Europos uždarų patalpų sezono geriausiųjų rikiuotėje nusileidžia tik baltarusės Alionos Pasečnik pasiekimui (16,84 m).
 

Vos prieš dvejus metus rutulio stūmike tapusi lengvaatletė 2016-aisiais debiutavo Europos suaugusiųjų čempionate, vykusiame Olandijoje  – Amsterdame. Tokio rango varžybų krikštą gavusi 24-erių lietuvė
tąkart užėmė 24-ąją vietą, o kovo mėnesį Serbijoje viliasi parodyti tikrąsias galimybes.

2016-ieji – vos antri metai, kada visą sezoną buvote tik rutulio stūmikė, o ne ieties metikė. Nebuvo minčių - ką aš čia darau, kodėl pakeičiau rungtį?, – lengvoji.lt paklausė G.Kupstytės.

Rutulio stūmime sistema yra visiškai kitokia, kuri labai veikia mano centrinę nervų sistemą. Pirmas mėnuo buvo „vau“, antras – sunku, trečias – dar sunkiau. Pirmais mėnesiais buvo tokių minčių „man čia kiekvieną dieną stumdyti tiek daug? Ką aš čia darau?“. Buvo sunku, viskas nauja, nebuvau pratusi prie tokios sistemos ir tokio darbo. Po to, kai centrinė nervų sistema susiprato, jog taip turi būti, visas kūnas adaptavosi, nebegalėjau įsivaizduoti, kad atėjusi į treniruotę nestumdyčiau rutulio. 

Man tai yra malonumas, nors ir žinau, kada bus blogai treniruotėse. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi, kad esu ten, kur ir turiu būti.

Didžiausias skirtumas – technika. Žiūrint iš darbinės pusės, tai ieties metikas turi būti labai universalus – greitas, šoklus, lankstus, stiprus. Rutulio stūmikui šios savybės taip pat nepamaišytų, bet rutulio stūmimas yra kiek paprastesnė rungtis, nors visos rungtys yra savaip sudėtingos.

Kai pradėjau treniruotis su rutuliu, svėriau žymiai mažiau. Kad masės reikėjo, tai taip, bet pas mus tas masės suvokimas yra netinkamas. Žmonės galvoja, kad jei yra masės, tai žmogus turi būti stambus. Lengvojoje atletikoje tai yra raumenynas ir man tiesioj reikėjo priaugti raumeninės masės, ką aš puikiai padariau sistemingai dirbdama. 

Kiek jos dar reikia, tiek galiu priaugt, kad tik stumčiau 20 metrų. Kiek pasakys priaugti, tiek ir priaugsiu. Kam sportuoti, jei nori būti labai graži? Pabūsiu graži, kai baigsiu sportuoti.

Kanadietis Justinas Rodhe‘as man sudaro treniruočių planus, nurodo, iki kurio laiko turiu atlikti programą ir už tai kiekvieną mėnesį jam moku po 100 dolerių. Su treneriu Sigitu Liepinaičiu apsvarstome programą, nors keisti niekada nieko nekeičiu, nebent pasiūlo pats J.Rodhe‘as. Iš techninės, psichologinės ir tikrosios trenerio pusės pagrindinis treneris man yra Sigitas. Mes puikiai sutariame, jis padeda kaip žmogus, nuramina, nors nervinimosi tiek, kiek būdavo seniau, pas mane nebėra.

Pasiūlymų treniruotis buvo, būtent pas J.Rodhe‘ą. Taip pat šią vasarą treniruotis kvietė Rutgeris Smithas, kuris yra vienintelis lengvaatletis, turintis pasaulio čempionatų medalius iš dviejų skirtingų metimo rungčių – rutulio ir disko. Jis sportuoja Kalifornijoje, bet atsisakiau, nes pasikliauju J.Rodhe‘o metodais. 

O pas J.Rodhe‘ą neišvažiavau dėl to, kad tam reiktų labai daug pinigų, kurių neturiu pakankamai. Į lengvąją atletiką – savo veiklą, pomėgį – ir taip investuoju gana daug. Manau, kad tą patį galiu pasiekti ir čia, tad kam vykti į JAV.

Geriau paklaustum apie ieties metikus, aš nieko nesuprantu apie rutulį. Žinau, kad yra rutulys, sektorius, išlipt-neišlipt ir kad reikia stumti. Nesu įsigilinusi į rutulio stūmimą, tik žinau, kad tai yra vyresnių rungtis, tad tikiuosi, kad mano pikas bus per Tokijo olimpiadą.

Rugpjūtį Švedijoje baigėsi mano sezonas. Porą savaičių pailsėjau ir rugsėjo pradžioje pradėjau pirmą programą. Labai daug nieko neveikiau, tą programą vadinau senjorų lygio. Po to kiekviena programa vis sunkėjo, labai skyrėsi visas darbas nuo buvusių dvejų metų, svoriai buvo žymiai didesni, net pati nustebau. Buvo daromas žymiai didesnis darbas, tikiuosi, kad jis atsipirks ir atsipirks tada, kada reikia – Europos uždarų patalpų čempionate.

Pirmas startas man yra drebulys, galėčiau ateiti viena į maniežą, nieko nebūtų, bet pasakytų, kad tai yra man pirmos varžybos, tai pradėtų drebėti rankos ir kojos. Kad jaudinausi išdavė tai, jog į varžybas atvykau palikusi metimo batus. Jie buvo paslėpti namie, nemačiau, tad teko iš maniežo su taksi grįžti namo, po to atvykau tiesiai į apšilimą. 

Viskas baigėsi gerai, čia tos varžybos buvo treniruotės pobūdžio, ne šitose varžybose reikia toli stumti. Net po sunkaus krūvio gerinu asmeninį rekordą, o tai parodo, kad nuėmus krūvį, Lietuvos čempionate ir Europos čempionate, viskas turėtų būti labai gerai. Mano treneris J.Rodhe‘as piką koncentruoja tik į tas dvejas varžybas.