"Džiaugiuosi, kad man pavyko įsitvirtinti"

2016 metai Dianai Šatkauskaitei buvo tarsi naujas puslapis jos gyvenime. Iki šiol Lietuvoje rungtyniavusi rankininkė, priėmė sprendimą persikelti į užsienio klubą. Šiaulietė turėjo pasirinkimą iš kelių ja susidomėjimą rodžiusių ekipų, tačiau pasirinko lietuvių rankininkų jau patikrintą Islandiją, ir priėmė „Valur“ klubo pasiūlymą.  Nuo pat pirmųjų Islandijos nacionalinės lygos rungtynių, Diana tapo viena pagrindinių klubo žaidėjų, aplink kurią sukasi visas „Valur“ puolimas. Nenuostabu, jog naujasis Lietuvos moterų rinktinės treneris Bo Miltonas Andersenas ir Slovakijoje vykusioje pasaulio čempionato atrankoje šiai merginai suteikė išties daug žaidybinio laiko, o Diana tapo rezultatyviausia komandos žaidėja. Būtent tai įvertino ir Lietuvos rankinio ekspertai bei visa rankinio bendruomenė, kuri Dianą Šatkauskaitę išrinko geriausia 2016 – ųjų metų šalies rankininke. Apie šį įvertinimą, pirmuosius metus Islandijoje bei šalies moterų rinktinę mums daugiau papasakojo pati rankininkė.

Nauja pradžia niekuomet nėra lengva, juk tai pirmasis kartas, kai atvykau gyventi į užsienį, viskas nauja, visi draugai ir artimieji liko Lietuvoje. Manęs laukė dideli iššūkiai, reikėjo priprasti prie aplinkos, komandos, trenerio, viskas susidėjo į vieną krūvą, tačiau su laiku išsisprendė visos naujovės ir prisitaikiau prie naujo gyvenimo, susiradau naujų draugų. Vos tik atvykau į Islandiją, mane pasitiko labai draugiškai ir organizuotai, kiekvieną vakarą turėjau susitikimus su skirtingomis komandos narėmis, tad galėjau kiekvieną pažinti atskirai ir jos pačios labai noriai bendravo, pasakojo apie šalies kultūrą, apie islandišką rankinį, aprodė įvairiausias vietas. Čia visi labai malonūs, stengiasi, kad man nieko netrūktų ir būčiau laiminga.

 

Prieš išvykstant, šalis, į kurią vyksiu nebuvo pirmas mano pasirinkimo aspektas, turėjau nemažai pasiūlymų, tad teko išsirinkti patį geriausią. Po to džiaugiausi, jog tai būtent Islandija, juk ne kiekvienam yra galimybė aplankyti šią išskirtinio gamtos grožio sukurtą šalį.

Islandijos rankinio aukščiausioje lygoje žaidžia aštuonios pajėgaus lygio komandos. Visada vyrauja azartas, konkurencija, kova. Niekada negali žinoti, kas laimės, o kas pralaimės. Kiekviena klaida, kiekvienas įvartis gali nulemti rungtynių baigtį. Čia žaidžia daug patyrusių žaidėjų, vyrauja greitas skandinaviškas rankinis, treneriai visada pasiruošę treniruotėms ir puikiai išmano savo darbą.

 

Nežinau koks vaidmuo man buvo numatomas prieš sezoną, nes jie mane žinojo tik iš rekomendacijų ir iš matytų video. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko čia įsitvirtinti, atskleisti savo žaidimą būtent nuo pat pirmųjų rungtynių, nes prisimenu prieš startą labai jaudinausi, norėjau pasirodyti kuo geriau, tuo pačiu bijojau ir perdegti. Pamenu, jog prieš rungtynes be galo daug palaikymo sulaukiau iš Lietuvos, juk negalėjau nuvilti visų tų, kurie tikėjosi iš manęs pačio geriausio. Gerai, jog tą dieną mane lydėjo sėkmė. Šiuo metu komandos žaidėjos pasitiki manimi ir treneris reikalauja atlikti svarbų vaidmenį tiek gynyboje, tiek puolime.

Kūčias ir Kalėdas praleidau gimtuosiuose Šiauliuose su šeima – kaip ir priklauso. Buvau grįžusi dešimčiai dienų, tačiau laikas tirpte ištirpo, net nespėjau su visais draugais pasimatyti. Naujuosius metus sutikau Islandijoje, nes po Kalėdų turėjome rungtynes. Tai pirmieji metai, kai juos sutinku ne Lietuvoje. Tačiau tai nėra blogai, jau seniai buvo įdomu pamatyti kaip palydi senuosius ir sutinka Naujuosius metus kitos šalys.

Ši žinia man buvo labai netikėta, nes merginos dalyvavusios rinkimuose yra be galo stiprios, puikios rankininkės, dauguma iš jų turi nemažai patirties. Aš jau buvau laiminga, jog pretendavau į šį titulą, tačiau, kai sužinojau jog laimėjau širdelė džiaugėsi dar labiau. Man labai svarbu, jog žmonės įvertina pastangas, neleidžia tau nuleisti rankų ir skatina tobulėti su kiekviena treniruote vis labiau ir labiau.

 

Labiausiai įstrigo tai, jog buvome labai arti tikslo ir paskutinę dieną reikėjo vienos pergalės prieš slovakes, kad įveiktume šią atranką. Labai gaila, nes visos merginos buvo nusiteikusios, žinojome, jog priešininkės įveikiamos ir galime su jomis kautis, atidavėme paskutines jėgas, tačiau kažko pritrūko.

 

Dar nemačiau visų rinktinių pasirodymų, tačiau simpatizuoju daugumos favoritais laikomiems prancūzams.