Įkvepia ne medaliai, o kelias jų link

Šis sezonas 36-erių karatė kovotojai iš Kauno buvo ypatingas. Trys Europos čempionatai, trys aukso medaliai. Paskutinis jų – tarsi deimantas aukso karūnoje – gimtadienio dieną I. Mikštaitė pirmą kartą per savo sportinę karjerą triumfavo absoliutaus svorio Europos čempionate.
 

„Tai itin aukšto lygio varžybos, kur susirenka visi stipriausi, buvę Europos čempionatų prizininkai. Kovojame be svorio kategorijų. Ir kai toks rezultatas, labai smagu“, – prisipažįsta geriausia Lietuvos metų kiokušin karatė kovotoja išrinkta sportininkė, kurią į euforiją dažniausiai sugrąžina žurnalistai, nes pergalių džiaugsmas praeina labai greitai: 2–3 dienos ir gyvenimas vėl ima suktis įprastu sportiniu ritmu.

Be Bulgarijoje vykusio absoliutaus svorio Europos kiokušin karatė čempionato, lietuvė šiemet taip pat triumfavo gegužę surengtame Europos čempionate Gruzijoje, kur sportininkai kovojo suskirstyti į aštuonias svorio kategorijas, ir birželį Serbijoje vykusiose pirmenybėse, kur pirmąsyk išskirta net 14 svorio kategorijų. 
 

Pergalių nesureikšmina
 

Karatė meistrė suskaičiavo, kad nuo 2010 m. Europos čempionatuose ji iškovojo aštuonis aukso medalius. Bet savo pergalių ji nesureikšmina. „Man labiau patinka pats procesas, pasiruošimas varžyboms, nuolatinis savęs skatinimas eiti į priekį, siekis tobulėti. Man tai tiesiog malonu. Nesakau, kad lengva – tai beprotiškai sunkus darbas, kiekvienas sportininkas tą pasakys. Būna akimirkų, kai atsibosta ir pavargsti, ir nebenori... Bet tai, ką duoda pats sportas, yra viršiau už visus apdovanojimus ir už visą vargą“, – kas skatina judėti į priekį, atskleidžia trenerio Gedimino Varkalos auklėtinė I. Mikštaitė. 
 

Galbūt dėl to, kad karatė jai ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas bei dvasinio pasitenkinimo šaltinis, sunku kalbėti ir apie galutinį tašką sportinėje karjeroje. Jo padėti sportininkė kol kas neketina. O ir kam skubėti, jeigu ant garbės pakylos aukščiausiojo laiptelio 36-erių kovotoja jaučiasi labai patogiai, o fizinių jėgų dar turi pakankamai. „Labai sunku užsibrėžti galutinį tikslą ir viską pabaigti. Atrodo, kad tai tavo gyvenimas. Kaip eini į darbą, taip eini ir į treniruotes. Be to neįsivaizduoji dienos“, – sako ji.

Į pasą I. Mikštaitė nežiūri ir bėgančių metų neskaičiuoja. Dabar ji jaučiasi pasiekusi savo sportinę brandą. O su branda atėjo ir didesnė psichologinė ramybė, ir kitoks požiūris į varžybas. Nuolat dalyvaudama aukščiausio rango varžybose, moteris įsitikino, kad atsakomybė ima slėgti. Lietuvos kiokušin karatė federacija rūpinasi ne tik fiziniu sportininkų rengimu, bet ir jų psichologine būsena, todėl bendradarbiauja su psichologe. Daug šiltų žodžių I. Mikštaitė skiria savo kineziterapeutei, kuri paruošia kovoms ne tik jos kūną, bet moka rasti ir tinkamą žodį. Sportininkei įstrigo kineziterapeutės žodžiai, kad ant tatamio nereikia eiti laimėti – reikia ateiti ir parodyti, ką moki geriausiai. „Tad aš šiose varžybose (absoliutaus svorio Europos čempionate – aut. past.) stengiausi dalyvauti su ta mintimi. Stengiausi neįrėminti savęs, kad privalau laimėti, nes manimi tiki aplinka: treneriai, federacija ir pan. Tiesiog ėjau parodyti to, ką darau treniruotėse. Iš kovos, iš varžybų noriu pasiimti kitus dalykus – noriu pajusti malonumą kovodama“, – tikina sportininkė.
 

Ji neabejoja, kad tinkamas psichologinis nusiteikimas prieš šį Europos čempionatą buvo viena jos triumfo priežasčių: „Ruošdamasi bet kuriam čempionatui, įdedu maksimaliai jėgų, tikslus išsikeliu pačius aukščiausius. Bet sporte daug priklauso ir nuo sėkmės, nuo aplinkybių. Galbūt dabar subrendau, atsirado daugiau vidinio pasitikėjimo. Manau, kad šioms varžyboms pasisekė psichologiškai nusiteikti, nekeliu konkrečių tikslų, kad būtinai reikia laimėti auksą. Viskas išėjo savaime, kova po kovos, nes turi eiti ir kovoti, nesvarbu, koks varžovas – silpnesnis ar stipresnis. Smagu, kad šįkart pavyko ir , sakyčiau, ne itin sunkiai – esu turėjusi daug sunkesnių varžybų, fiziškai taip pat. Šįkart, išeidama ant tatamio ir kovodama, galėjau pajusti tą dvasinį malonumą ir fiziškai nebuvo pernelyg sunku. Ir gimtadienis tą dieną buvo – gal kažkas iš aukščiau davė tos stiprybės ir pasitikėjimo?“ 

Sunkus darbas treniruotėse ir kova ant tatamio – viena I. Mikštaitės gyvenimo pusė. Kita sukasi darželyje. Stipriausia Europos kiokušin karatė meistrė jau dešimtmetį dirba pedagoginį darbą. Prieš kelerius metus kūno kultūros pamokas ji vedė vienoje Kauno mokyklų, dabar – darželinukams. „Su darželio vaikais labiau jaučiamas grįžtamasis ryšys – jiems atiduodi save, išsikrauni, bet kartu energijos ir gauni – apsikabina, prisiglaudžia. Tai tavo darbo rezultato įvertinimas“, – vaikų emocijas jautriai vertina stipri moteris. 
 

Šiemet darželyje I. Mikštaitė pasiryžo naujam iššūkiui – ėmė vesti vaikams karatė treniruotes. Tokį sumanymą mintyse sportininkė brandino jau kelerius metus, bet jo nesiimdavo, nes nebuvo tikra, kad vaikams pavyks skirti tiek laiko, kiek jai norėtųsi. „Bet šiemet taip susiklostė aplinkybės, tėvelių iniciatyva gal buvo didesnė, kad priėmiau tą sprendimą. Pažiūrėsiu, kaip pavyks“, – sako ji ir priduria, kad norinčių su ja sportuoti vaikų netrūksta. 
 

Apie mokytojos ir trenerės pergales ant tatamio vaikai sužino iš tėvų lūpų. Tačiau, grįžus į darželį po varžybų, buvusias kovas kartais liudija ir mėlynės. I. Mikštaitė prisimena, kaip prieš porą metų jos veidą po akimi po Europos čempionato „papuošė“ didžiulė mėlynė. „Gerai, kad mano darbas ne banke“, – šypteli sportininkė, prisimindama, kad tąkart kolegos sugrįžtuvių proga su šypsena jai dovanojo akinius nuo saulės. „Mėlynės – kasdienybė. Nebekreipi dėmesio. Gatvėje gal ir ne pats maloniausias jausmas, kai tave nulydi, bet smalsių žvilgsnių ir dėl šukuosenos gali sulaukti“, – tokių dalykų nesureikšmina patyrusi sportininkė.

Ar savo patirtimi, kurią sukaupė per du dešimtmečius sportinės karjeros, ji nenorėtų dalytis su vyresniais auklėtiniais, su tais, kuriuos jau galima mokyti karatė paslapčių? 

„Kaip kelerius metus brendau tam, kad pradėčiau treniruoti mažuosius, taip ateis ir kitas žingsnis. Galbūt užauginsiu šiuos vaikus, kol jie galės varžybose dalyvauti, o aš stovėsiu prie tatamio jau kaip trenerė, ne kaip sportininkė“, – sako I. Mikštaitė, bet taip toli į ateitį savo gyvenimo neplanuoja. 

Ji gyvena čia ir dabar. Sezonas po sezono. Tad, užvertusi šių metų auksinius puslapius, žino kitų metų tikslą – maksimaliai gerai pasiruošti ir kovoti pasaulio čempionate Astanoje (Kazachstanas).