Bokso talentai šiltnamio sąlygomis neauga

Traksėdiškis Evaldas Petrauskas šių metų pasaulio jaunimo (iki 18 m.) bokso čempionate pelnė sidabro medalį, pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse Singapūre – auksą. Dabar sportininkas treniruojasi Vilniaus olimpiniane sporto centre, tačiau pirmasis boksininko treneris – šilutiškis Vincas Murauskas. Tai, kad Šilutės kraštas garsėja puikiais boksininkais – didžiausias būtent šio specialisto nuopelnas. Nuo 1971 metų, kai V.Murauskas Šilutėje pradėjo organizuoti bokso užsiėmimus, šiame krašte buvo išugdyti 158 Lietuvos bokso čempionai.

„Darbe ir žemaitiškame charakteryje. Viskas pasiekiama per juodą darbą, užsispyrimą“, - paklaustas, kur glūdi Šilutės boksininkų sėkmės paslaptis, sakė Vincas Murauskas.

Treneri, ar sunku jaunimą prikalbinti lankyti bokso treniruotes?

Kuo toliau, tuo sunkiau. Ne tik Šilutėje, visoje respublikoje ši problema juntama. Ypatingai individualiose sporto šakose. Jaunimas dabar ieško lengviausių kelių. Į žaidimus, kur galima pasislėpti už kito nugaros, dar eina, o į indivudualias sporto šakas - nenori.

Imtynėse, bokse, štangos kilnojime, kur kiekvienas atsako už save, kur reikia įdėti daug pastangų ir darbo, norinčiųjų vis mažėja. Čia reikia pasiaukojimo. Reikia aukoti ir laisvalaikį, ir pramogas, kurios jaunimui dabar yra didžiausias prioritetas.

Einame per mokyklas, kviečiame. Iš dešimt atėjusių pabandyti, jei vienas lieka – tai normalu. Bet jau tikri lieka. Būna, matome, kad vaikas išties gabus boksui, bet nenori ir viskas. O savo noru tik vienas kitas ateina.

Kaip Evaldas Petrauskas atsidūrė jūsų akiratyje? Ar iškart supratote, kad iš šio vaiko gali išaugti elitinis boksininkas?

Boksą lankė vyresnis Evaldo brolis Arvydas, Evaldas, būdamas pirmokas, atėjo paskui jį. Negaliu pasakyti, jog iškart įžvelgiau Evaldo talentą. Mušant maišą vaikas gali atrodyti labai greitas, gali išryškėti ir kitos teigiamos savybės, bet kai reikia kontakte su priešininku dirbti – viskas būna kitaip. Evaldas nuo pat pradžių buvo labai darbštus, nebuvo jokių problemų su juo dirbti, o, kaip sakiau, viskas ateina per darbą. Žmogus fanatas turi būti.

Sakote, kad jaunimas dabar nenori dirbti. Ar tai reiškia, kad trenerio darbas dabar sunkesnis nei prieš dešimt ar dvidešimt metų?

Taip, sunkiau. Ieškant kontingento – žymiai sunkiau. Salėse žymiai mažiau vaikų. Visuomet pabrėžiame, kad mūsų tikslas nėra paruošti čempioną, mūsų tikslas – paruošti žmogų. Gabesni, aišku, siekia ir aukštesnių tikslų, tačiau mes pirmiausia norime, kad boksas jaunuoliui padėtų tapti tikru žmogumi.

Boksas tam tinkama priemonė?

Tai sporto šaka, kur žmogus išmoksta pastovėti už save. Išmoksta žymiai greičiau priimti sprendimus. Bet kokioje situacijoje, ne tik ringe. Tokai sporto šaka, kur nėra kada galvoti – sprendimus reikia priimti žaibiškai. Gyvenime dažnai tai praverčia. Šilutėje yra nemažai žmonių, praėjusių bokso mokyklą, bet nebūtinai tapusių boksininkais. Jie dirba firmų vadovais ir panašiai. Visi jie dėkingi, kad praėjo bokso mokyklą. Ne kaip sportą, bet kad gyvenimui paruošė.



Vis dėlto – ieškote motyvuotų vaikų ar renkatės bet ką, ir motyvaciją bei norą dirbti bandote įskiepyti treniruočių metu?

Į boksą išlepę vaikai neateina. Ateina iš sunkesnių šeimų, ateina tie, kurie, pavyzdžiui, tėvo neturi. Kurie neturi, kas juos užstotų. Pirmas motyvas dažniausiai būnas noras apginti save. Vėliau dirbdmi įsitraukia į rimtesnes treniruotes, ir pradeda siekti kitų tikslų. Aišku, ne visuomet taip būna. Kaip sakiau, labai daug vaikų atkrenta. Boksas – tai sporto šaka, kur ne tik nuvargsti, bet ir smūgių praleidi, ir fizinį skausmą patiri. Tie, kurie šiltanmio sąlygomis auga, tai patyrę iškart meta treniruotes.

Aš pats prieš armiją bokso treniruotes lankiau Sovietske. Reikėdavo 50 km į treniruotes važiuoti. Bet, žinote... mes norėjome. Todėl dabar ir keista, koks vaikų išlepimas. Gyvena per kilometrą nuo salės, ateina į treniruotę, prieš tai vieną praleidęs, klausiu – kodėl nebuvai? Sako, kad tėtis neturėjo laiko atvežti... Klaikiomis akimis žiūri į jį – taip negali būti.

Bokso varžybos kadais Lietuvoje sutraukdavo ne tik pilnas sales, bet ir pilnas arenas žiūrovų. Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl šiandien boksas toli gražu nėra toks populiarus kaip anksčiau?

Dabar viską užgožęs krepšinis. Vaikino ūgis 170 cm, o tėvai įsitikinę, kad jis gali Saboniu tapti. Grūda į krepšinio salę, moka pinigus, ir nekreipdami į vaiko norus tikisi, kad iš jo krepšininkas išaugs. Net jei būna akivaizdu, kad bokse vaikas gali žymiai daugiau pasiekti, tėvai vistiek nori, kad jis žaistų krepšinį.


Ar po E.Petrausko pergalių Šilutėje tikitės didesnio bokso bumo?

Aišku, Evaldo pergalė Singapūre yra labai didelė, bet jų būdavo ir anskčiau. Raimondas Pupšys, Arvydas Petrauskas, Edgaras Skurdelis – visi jie buvo Europos čempionatų prizininkai. To bumo nepajutome. Tiesa, pradėjome Vainute vaikus treniruoti. Ten atsirado didelis vaikų susidomėjimas boksu. Kaimo vaikai dar nėra visiškai išlepę, jie labiau nori dirbti.

Papasakokite trumpai apie savo paties bokso kelią Šilutėje?

Tas kelias – nuo 1971-ųjų, kai į Šilutę grįžau iš armijos. Šilutėje tuo metu nebuvo bokso. Taip ir pradėjau dirbti. Iš pradžių – visuomeniniais pagrindais. Pamenu, patys darydavome maišus, neturėjome jokios įrangos. Kuris periodas buvos sunkiausias? Niekada lengva nebuvo. Visada reikėjo dirbti. Dirbant Šilutėje – jau aštuntoje vietoje mūsų salė. Vienoje vieotje padirbi, meta lauk, kitoje vėl įsikuri, padirbi – ir vėl meta.

Negi dar nesate Šilutėje išsikovoję tvirtų pozicijų?

Šilutė – miestelis mažas, o sporto šakų daug. Nepasakysi, kad ir kitos prastus rezultatus rodo. Ir krepšinis, ir imtynės, ir stalo tenisas, ir irklavimas, ir lengvoji atletika, ir sunkioji... Tikrai daug sporto šakų, ir mes nenorime sakyti, kad esame pranašesni už kitus.