Darbas už ačiū, bet ne veltui

Aštuoniskart Lietuvos rutulio stūmimo čempionas ir tiek pat kartų šalies rekordininkas (pirmasis 1970 m. – 19 m 7 cm, paskutinis 1972 m. – 20 m 24 cm), Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis 72-ejų Rimantas Plungė – vienas garsiausių Lietuvos lengvosios atletikos trenerių.

Treneriu jis pradėjo dirbti dar sportuodamas, nuo 1974 metų. Vienu metu Rimanto grupėje pratybas lankė šeši tarptautinės klasės sporto meistrai (trys jų – nuo pirmųjų žingsnių), tarp jų – Europos čempionato bronzos laimėtojas, trijų olimpiadų dalyvis disko metikas Vaclovas Kidykas, dvejose olimpiadose dalyvavęs rutulio stūmikas Saulius Kleiza. 

Po to, nuo 1991 m., buvo ilgoka pertrauka, tačiau R. Plungė nenutolo nuo lengvosios atletikos. Kai po studijų JAV grįžo septynkovininkė Austra Skujytė, ją treneris penkerius metus tobulino rutulio stūmimo sektoriuje. 

Tuo metu R. Plungės akiratyje netikėtai atsidūrė ir Mindaugas Bilius. Penkerius metus kartu dirbęs trenerio ir sportininko tandemas dabar mėgaujasi saldžiais vaisiais – M. Bilius Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse iškovojo rutulio stūmimo auksą ir disko metimo sidabrą.

„Kaip tapau M. Biliaus treneriu? Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Anatolijus Čiupkovas paprašė manęs, ar negalėčiau duoti savo telefono M. Biliui. Kai pirmą kartą jis man paskambino 2011 m. lapkritį, gulėjau ligoninėje po padarytos nedidelės operacijos. Pabendravome, pasikalbėjome ir nuo vasario pradėjau su juo dirbti. Mindaugas jau buvo atsigavęs po avarijos Kalifornijoje, galėjo normaliai vaikščioti. Kartu padirbėjus ir patobulinus techniką, jautėsi nemaža pažanga. Mindaugas dalyvavo Londono parolimpinėse žaidynėse. Ten pasiekė asmeninį rekordą (15 m 16 cm) ir užėmė šeštąją vietą“, – prisimena R. Plungė. 

Treneriui darbas su 192 cm ūgio M. Biliumi buvo didelis iššūkis, nes jam nebuvo tekę rimtai dirbti su neįgaliaisiais. Tačiau R. Plungė ilgai nedvejojo: „Visą gyvenimą buvau šioks toks idealistas, visą laiką žmogui norėjosi padėti. Tas idealizmas ir buvo didelė paskata Mindaugui padėti.“ 

Po to, kai M. Bilius tapo parolimpiniu čempionu, emocijų apimtas R. Plungė ištarė sparnuotą frazę: „Dirbu už ačiū, bet, pasirodo, ne veltui“. 

„Tuos žodžius ištariau spontaniškai, tačiau darbas iš tikrųjų pasiteisino, vargta buvo ne veltui. Tai, kad negaudavau atlyginimo, buvo penktas planas. Būčiau gavęs pinigų ar ne, mano gyvenimas nuo to nebūtų pasikeitęs. Bet džiaugsmas didelis: mano auklėtiniui pavyko pasiekti tai, apie ką svajojome“, – tikina R. Plungė.

1966 m. baigęs Kauno politechnikos institutą ir įgijęs inžinieriaus specialybę, legendinis rutulio stūmikas dirba bendrovėje „Eneka“, užsiimančia nuotekų valymo įrenginių gamyba ir pramoninių filtrų prekyba. Šią įmonę jis pats įkūrė ir dabar yra jos bendrasavininkis. 

Įmonėje dirba 18 žmonių, savo gaminius ji eksportuoja į 20 šalių: artimiausia – Latvija, tolimiausia – Singapūras. Parolimpinio čempiono trenerio darbo režimas yra kiek lengvesnis, todėl jis sau leidžia prailginti pietų pertrauką ir skuba į treniruotę. 

Po darbo laukia antroji treniruotė. M. Bilius – vienintelis Rimanto mokinys. Į pratybas ir varžybas treneris važinėja savo mašina, už savo pinigus perka benziną.

R. Plungė gyvena Kauno r. Lapių miestelyje. žmona Nijolė – buvusi ilgametė lengvosios atletikos trenerė, du sūnūs Tauras ir Aidas tėvams padovanojo devynis anūkus, šeimoje auga ir viena proanūkė. 

R. Plungė šiandien negalėtų pasakyti, ar norėtų tapti apmokamu treneriu. Pasak jo, situacija tokia, kad po parolimpinių žaidynių reikia susidėlioti savo planus, nes vyrauja tam tikros emocijos: daug šurmulio, kuris būtinas, nes neįgaliųjų sportui viešumo reikia daugiau nei sveikųjų.

„Kai nuvažiavau į Londono parolimpines žaidynes, pamačiau didelį skirtumą tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Kiekvienas visų pirma pasiekia savo pergalę prieš savo negalią, likimo smūgius. Tai – pati didžiausia parolimpinio sporto esmė. Žmonės, vadinami neįgaliaisiais, dažnai yra tikri galiūnai ir juos reikėtų vadinti kitaip“, – teigia R. Plungė. 

Treneris nesitiki, kad po jo auklėtinio M. Biliaus (beje, gimusio tą patį mėnesį ir tą pačią dieną – vasario 13-ąją, tik dešimt metų vėliau) triumfo Rio parolimpinėse žaidynėse atsiras daugiau sportuojančių neįgaliųjų lengvaatlečių. Mat tiems, kurie nepatenka į aukštesnio rango varžybas, per metus vasarą namie tėra rengiamos vienos varžybos ir dvejos maniežuose. 
 

„Labai jau prasta motyvacija. Lengvosios atletikos srityje dirba nemažai trenerių, jie galėtų priimti ir neįgaliuosius. Tačiau egzistuoja du pasauliai. Tik vieninteliuose Šiauliuose normaliai dirbama su neįgaliaisiais lengvaatlečiais. M. Biliaus iniciatyva ten įsteigtas sporto klubas „Entuziastas“, kur dabar sėkmingai dirba ir pirmasis jo treneris Deimantas Jusys“, – tvirtina R. Plungė.

Parolimpinio čempiono treneris šiandien yra kiek sunerimęs. Mat jo mokinys pradėjo dirbti Šiaulių savivaldybės mero administracijoje, be to, kolegų yra prašomas kelti savo kandidatūrą į Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentus.

„Mindaugas labai aktyvus žmogus, diplomatijos ir tarptautinių santykių magistras, tačiau jį stabdau nuo galutinio apsisprendimo. Viską bus sunku suderinti, o ir važinėti treniruotis iš Šiaulių į Kauną bus sudėtinga. Jo rezultatai sparčiai auga, norisi, kad jis ir toliau aktyviai sportuotų. Jau galima galvoti ir apie pasaulio rekordą – jis apčiuopiamas, iki jo tetrūksta 72 cm. Šiemet Mindaugas savo asmeninį rekordą pagerino 1 m 30 cm. Planetos rekordas priklauso kinui, kuris Rio olimpinėse žaidynėse liko antras. Tai buvo jo pirmasis pralaimėjimas nuo 2007 ar 2008 metų. Tikėjau savo auklėtinio sėkme. Paskutiniai mėnesiai buvo mūsų darnos mėnesiai, tobulinome techniką, daug dėmesio skyrėme psichologiniam pasirengimui. Mindaugo pergalė nėra atsitiktinė, įdėta labai daug darbo“, – neabejoja Rimantas. 

Nepaisant didelės patirties, R. Plungei teko daug ko išmokti, nes daug kas yra kitaip. Reikėjo ieškoti įvairių sprendimų. „Mes mokėmės kartu: Mindaugas – kaip reikia stumti rutulį ir mesti diską, o aš – kaip išspręsti visas problemas. Tapęs parolimpiniu čempionu, jis įgijo teisę gauti sportininkų rentą“, – teigia treneris, neabejojantis, kad tarpusavio supratimas, tikėjimas vienas kitu yra vienas svarbiausių sėkmės veiksnių. 

„Dabar girdžiu diskusiją, kur Mindaugas yra pajėgesnis. Nemanau, kad jo sidabro medalis disko metimo sektoriuje yra vertingesnis už aukso medalį stumiant rutulį – nes ten aplenkė dešimt, o čia tik penkis sportininkus. Tada Dianą Lobačevskę reikėtų be jokių abejonių išrinkti geriausia šių metų Lietuvos sportininke, nes ji maratono distancijoje aplenkė 160 bėgikių“, – šypteli R. Plungė.