Iš Anglijos sugrąžino tinklinis

Šiaulių „Elgą-Master Idea-SM Dubysa“ komandos ir Sporto gimnazijos treneris Modestas Strockis anksčiau ir pats sėkmingai žaidė tinklinį, atstovavo gimtiesiems Šiauliams, rungtyniavo viename iš Anglijos klubų. 

Kaip ir jo tėvas bei treneris Aivaras Strockis, aikštėje atliko vieną pagrindinių vaidmenų – buvo jungiantysis žaidėjas ir komandos druagams skirstė kamuolius. 

Dabar M.Strockis jau nerungtyniauja, o treniruoja „Elga-Master Idea“ ir Sporto gimnazijos komandas, taip pat yra Lietuvos jaunučių rinktinės treneris.

Jaunajam treneriui didelis rūpestis – Šiaulių sporto gimnazija, kurioje treniruojasi vos penki tinklininkai. Keturi jų – iš Šiaulių apskrities. Tai – devintokai joniškiečiai Justinas Butautas, Rokas Bytautas ir Domantas Bijanskas bei kelmiškis Erikas Makaras, kurie atstovauja Lietuvos jaunučių, o vienuoliktokas šalčininkietis Tomas Rogalas - jaunių rinktinėms.

„Labai gaila, tačiau į Sporto gimnaziją mokytis ir sportuoti neprikalbinome nė vieno šiauliečio. Gimnazijoje sudarytos geros sąlygos, jau pradėta statyti universali sporto salė, įkasta kapsulė. Po poros metų tikimės, kad salė atvers duris. Bus įrengta ir uždara paplūdimio tinklinio aikštelė“, - sako M. Strockis. 

Prieš porą metų norėjome suburti dvylika žaidėjų, gimusių 1999-aisiais, buvo keturiolika vietų. Tačiau teatvažiavo mokytis vienintelis Tomas Rogalas. Tada nusprendėme burti 2001-aisiais gimusius vaikinus. Vėlgi – didelis galvos skausmas: niekas į gimnaziją nenori nesiveržia važiuoti. 

Laikui bėgant, manau, ta situacija turėtų pagerėti. Didžiųjų miestų treneriai nenori leisti savo auklėtinių į Šiaulius. Tėvai irgi prieš, neva, vaikai gimnazijoje nebus prižiūrimi. Taip nėra. Dirba auklėtojai, kurie rūpinasi moksleiviais. Dešimtą valandą mokiniai gula miegoti, o anksti rytais žadinami į pamokas. 

Šalčininkietis Tomas Rogalas nesigaili, atvažiavęs mokytis į Šiaulių sporto gimnaziją. Jis jau turi galimybę treniruotis su reprezentacine miesto suaugusiųjų komanda „Elga-Master Idea“. 

Sportininkas sėkmingai mokosi ir dukart per dieną treniruojasi. Jeigu aš anksčiau būčiau turėjęs tokias sąlygas, negalvodamas stočiau mokytis ir treniruotis į tokią sporto gimnaziją. Tačiau tuo metu sporto gimnazijos nebuvo. 

Prieš varžybas neturėjome treniruočių stovyklos. Kiek geriau sužaidėme tik su latviais. Spragų daug, reikia jas taisyti.
 

Kai šešerius metus (2004-2008 m. ir 2012-2014 m.) gyvenau, dirbau ir žaidžiau  Anglijoje, gvenimiškos situacijos mane labai gerai užgrūdino. 

Į namus grįžau, vedinas kilnių tikslų - dėl mūsų jaunųjų tinklininkų, kuriems norisi padėti. Tačiau nelabai sekasi. Kai galva atsimušu į sieną, kartais pradedu gailėtis, jog grįžau.  Anglijai ir dabar jaučiu nostalgiją. Tačiau man trūksta tinklinio, todėl ir esu Lietuvoje. 

Tada apie motyvaciją nebuvo nė kalbos, nežaidėme Baltijos lygoje. Be to, gavau pasiūlymą treniruoti reprezentacinę miesto vyrų komandą ir nusprendžiau daryti vieną darbą, o ne du. 
 

Vienu metu galėjau būti žaidžiančiuoju treneriu, tačiau tai du skirtingi darbai: aikštelėje – vienas pojūtis, o nuo suoliuko daug geriau matyti.  

Treneris – mano vienintelis darbas. Daugiau valandų turiu Sporto gimnazijoje. Į pratybas stengiuosi ateiti nepervargęs, šviežia galva.

Ankstesniais metais ekipą treniravo mano tėtis Aivaras Strockis, kuris  vėliau man ir patikėjo pagrindinį  komandos vairą. 

Lietuvoje mums jau buvo pabodę žaisti, norėjome siekti daugiau. Šiemet debiutuojame Baltijos lygoje.

Kol kas žaidėme dvejas rungtynes ir abejas pralaimėjome. Vyrams trūksta patirties,  tuos pačius varžovus nugalime per draugiškus turnyrus, o Baltijos lygoje – pralaimime. 

Manau, kad prireiks penkerių-šešerių rungtynių, kol mūsų vyrai apsipras su jauduliu ir per rungtynes parodys viską, ką gali. 

Būtų super, jeigu patektume į aštuntuką. Mes nutarėme komandos nestiprinti legionieriais, žais tik mūsų tinklininkai.