Žaidimas Vokietijoje - svajonės išsipildymas

Vakar pajėgiausios Lietuvos rankininkės pradėjo antrąją treniruočių stovyklą prieš lapkričio 25-27 dienomis Slovakijoje vyksiančias atrankos į pasaulio čempionatą varžybas. Savo mintimis apie šią stovyklą, žaidimą aukščiausioje Vokietijos rankinio lygoje bei artėjančius naujus iššūkius su Lietuvos moterų rankinio rinktine, pasidalino Leverkuzeno „Bayer“ klube rungtyniaujanti Živilė Jurgutytė.

 

Kaip ir kiekviename naujame klube pradžioje tikrai reikia laiko apsiprasti, pažinti komandą, žaidėjas, bet viskas juda į priekį. Galiu teigti, jog su kiekviena diena ekipoje jaučiuosi vis geriau ir atrodo, jog klube rungtyniauju jau kur kas ilgesnį laiką. Dar prieš atvykstant į klubą daug bendravau su ekipos trenere, kuri gana aiškiai sugebėjo paaiškinti, ko iš manęs tikisi šiame sezone. Supratau, jog tik atvykus reikės įdėti daug pastangų, kadangi kaip sakoma, aikštėje turiu būti ekipos galva. Rungtyniauju įžaidėjos pozicijoje, todėl nieko kito ir negalėjau tikėtis.

 

Sezonas prasidėjo rungtynėmis su labai pajėgiomis ekipomis, norėjome visiems įrodyti, jog esame tikrai neprastesnės ir galime kautis dėl pergalių, tačiau galbūt perdegdavome prieš rungtynes. Žinome, jog galime rungtyniauti tikrai geriau, tačiau išėjus į aikštę ne viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi. Visų pirma, šioje sezono stadijoje norime pagerinti savo komandinį žaidimą ir bent jau pakartoti praėjusių metų pasiekimus.

 

Be abejo, visų sportininkų tikslas yra rungtyniauti kuo aukštesniame lygyje. Dar rungtyniaudama Prancūzijoje svajojau vieną dieną žaisti ir Bundeslygoje, svajonė išsipildė, dabar tiesiog noriu su kiekviena diena, kiekvienomis rungtynėmis tobulėti ir judėti pirmyn.

 

Daug laiko atima treniruotės ir rungtynės, tačiau vos tik gavus laisvą dieną stengiuosi ją praleisti, kuo aktyviau. Norisi kažkur nuvykti, pamatyti kažką naujo, pažinti miestą ar bent jau nueiti į kiną.

 

Visų pirma, kaip ir turbūt visiems sportininkams, norisi išvengti traumų. Apie tikslus galbūt daugiau gali papasakoti treneriai, mano uždavinys čia yra dirbti ir atiduoti komandai viską, ką galiu.

 

Teko su šiais treneriais susidurti jau tada, kai pirmą kartą iš Prancūzijos persikėliau rungtyniauti į Vokietiją. Jie tapo mano pirmaisiais treneriais šioje šalyje. Labai gaila, jog tuomet dar pačioje sezono pradžioje patyriau traumą ir mano pirmoji pažintis tiek su Vokietija, tiek su šiais treneriais nutrūko. Tiesa, galiu pasakyti, jog per tą trumpą laiką šie treneriai man paliko išties puikų įspūdį. Tai aukšto lygio rankinio profesionalai, kurie tikiu, jog gali su mūsų nacionaline komanda atversti naują lapą Lietuvos rankinio istorijoje.

 

Labai domiuosi ir žaviuosi kūno rengybos sportu. Man asmeniškai tai gražus ir daug valios pastangų reikalaujantis sportas.

 

Tokio kaip visiško idealo galbūt ir neturiu, stengiuosi pati tobulėti ir koncentruotis į savo rezultatus bei pasiekimus, tačiau kaip rankinio žaidėjas man visuomet imponavo danų rankininkas Mikkelis Hansenas.