Subliūškusios ėjikų viltys

Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos (LSĖA) prezidentui ir Lietuvos olimpinio sporto centro lengvosios atletikos treneriui alytiškiui Kastyčiui Paviloniui šie metai – išskirtiniai: balandžio mėnesį jis atšventė 70 metų jubiliejų, ištekėjo jo vienturtė duktė Živilė, o Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jam buvo jau šeštosios. Alytiškio vadovaujami septyni mūsų šalies ėjikai į Rio žaidynes vyko neslėpdami nemenkų vilčių: už jų delegaciją Lietuvos olimpinėje rinktinėje daugiau buvo tik krepšininkų ir irkluotojų, ėjikai sudarė beveik pusę mūsų lengvosios atletikos komandos. Tik viltims nebuvo lemta išsipildyti. 
 

„Keliamas užduotis įvykdė vienintelis Marius Žiūkas – jis 20 km distanciją įveikė geru tempu (1 val. 22 min. 31 sek.), užėmė praktiškai planuotą 26 vietą ir parodė rezultatą, artimą asmeniniam rekordui. Kai esi optimaliai pasirengęs ir tinkamai pasirenki varžybų taktiką, joks karštis nesutrukdys. Tą parodė ir praėjusių metų Brigitos Virbalytės startas pasaulio čempionate. O pasiteisinimas, kad buvo labai karšta, juokingas. Negi kiti lenktyniavo pavėsyje, o tik lietuviams buvo liepta eiti spiginant saulei...“- sakė K.Pavilonis.

LSĖA prezidentas liko nusivylęs ėjikų pasirodymu olimpiadoje. Daugiausiai buvo tikimasi iš B.Virbalytės-Dimšienės, bet ji 20 km nuotolį įveikė net penkiomis minutėmis lėčiau nei jos asmeninis rekordas ir finišavo 29-ta (1 val. 35 min. 11 sek.). Pasak K.Pavilonio, pagal savo pasirengimą ji galėjo kovoti dėl vietos dešimtuke, bet, kaip sakė pati sportininkė, dėl nesėkmės ji linkusi kaltinti tik save. 

„Išskyrus Marių Žiūką, kiti mūsų ėjikai, vaizdžiai tariant, olimpinėse žaidynėse grybavo. Gaila ketverių metų darbo. Lyg ir buvo daug padaryta. Bet ateina toks laikas, kai sportininkai pradeda treniruoti vienas kitą. Kai patys nieko nepasiekia, tai pradeda mokyti kitus, lyg jau viską žinotų. Kai blogai, tada treneris kaltas, kai gerai – tada mes patys padarėme... Galima ir sau parašyti minusą, kad kaip reikiant nesuvaldžiau situacijos. Savo ataskaitoje parašiau, kad mums ypač trūksta psichologo. Laikai pasikeitė, išaugo konkurencija. Su Mariumi Žiūku į olimpines žaidynes išvažiavau anksčiau, o Lisabonoje per treniruočių stovyklą su ėjikais liko dirbti treneris Juzefas Romankovas. Prieš išvykdamas visiems ėjikams parašiau, kad jie užmirštų socialinius tinklus, internetą ir ramiai rengtųsi pagrindiniam metų startui. Bet į patarimus jie neatsižvelgė: ir per treniruočių stovyklas, ir per olimpines žaidynes malėsi socialiniuose tinkluose, degino tokią reikalingą psichologinę energiją. Į olimpines žaidynes atvykome laiku, likus trims dienoms iki starto. Bet ir per tas dienas ėjikai iš rankų neišleido mobiliųjų telefonų. Mano nuomone, socialinių tinklų, interneto priklausomybė – tikra tragedija, ji žlugdo sportininkus kaip asmenybes“, – stebisi K.Pavilonis.    

Lietuvos olimpinę rinktinę sudarė daugiau nei dešimtadalis ėjikų. Tačiau pastarųjų metų startai rodo, kad mūsų ėjikai nėra labai didelio meistriškumo. Kaip tada paaiškinti, kodėl žaidynėse dalyvavo net septyni sportinio ėjimo atstovai? – paklausiau K.Pavilonio.

Lengvosios atletikos ištvermės rungtyse (sportinio ėjimo ir maratono) normatyvai buvo pamažinti. Pagrindinė to priežastis – plėsti geografiją. Kitose rungtyse buvo limituojamas dalyvių skaičius (32–40), o ėjimo varžybose rungtyniavo po 80, maratoną bėgo net po 150 lengvaatlečių. Žinoma, ir jų meistriškumas buvo skirtingas.

Negalima sakyti, kad mūsų ėjikai žemo lygio. Lietuvoje puoselėjamos gražios sportinio ėjimo tradicijos. Dirbdamas treneriu šias tradicijas, kuriamas dar nuo Melburno žaidynių sidabrinio prizininko Antano Mikėno laikų, irgi perėmiau. Kasmet Alytuje rengiame prestižines sportinio ėjimo varžybas. Auginame pamainą, Lietuvos olimpiniame sporto centre jau treniruosis trys jauni talentingi ėjikai.  

Man ir treneriui Juzefui Romankovui pamainą ugdo Kėdainių treneris Robertas Kaselis. Jauniesiems ėjikams kiek galėdami stengiamės padėti: nuperkame sportinės aprangos, nuvežame į varžybas. 

Visą laiką sakai, kad mūsų kiekybė jau netenkina, reikia pereiti prie kokybės. Tačiau pokyčių jau kuris laikas nematyti, o ir pats visada kovoji, kad į svarbiausias metų varžybas nuvyktų visi įvykdžiusieji normatyvus. 

Daugelio svajonė – patekti į olimpines žaidynes, o ten tik dalyvauti, nes žino, kad jose kalnų nenuvers. Puikiai suprantu Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nuostatą – į olimpines žaidynes siųsti visus sportininkus, kurie įvykdo olimpinius normatyvus. Sunku uždaryti duris sportininkui, kuris turi teisę pro jas eiti.

Ji turėjo visas galimybes dalyvauti jau penktose olimpinėse žaidynėse. Tačiau Kristinos viltys žlugo per lemiamas atrankos varžybas Italijoje pasaulio komandinio čempionato metu. Dėl svarbios priežasties Kristina buvo priversta pasitraukti iš trasos. Nors Živilė Vaiciulevičiūtė parodė prastą rezultatą, ji prieš tai buvo įvykdžiusi olimpinį normatyvą, kuris ir nulėmė jai kelialapį į Rio. Buvo galima rengti dar vienas atrankos varžybas, bet laikėmės duoto žodžio, kad Italijoje bus paskutinės atrankos varžybos. 

Kristinai jau 41-eri, aktyvią sportinę karjerą ji jau baigė. Portugalijoje gyvenanti sportininkė šiemet jau dalyvavo Europos veteranų varžybose. Ji nepanoro varžytis ir Druskininkuose vykusiame Lietuvos 10 km čempionate, kartu su veteranų grupės dalyviais ėjo 3 km. 
 

Traumą ji lyg ir buvo apsigydžiusi. Neringa dalyvavo paskutinėje treniruočių stovykloje Portugalijoje. Jai sakiau: jeigu koją dar skauda, esi deramai nepasirengusi olimpiadai, nevažiuok, vietoje tavęs vyks Kristina Saltanovič. Sportininkė atsakė, kad viskas gerai. Paaiškėjo, kad ne viskas buvo gerai. Neringa Rio iš distancijos pasitraukė nuėjusi vos vieną kilometrą. Jeigu ji iš anksto buvo nusiteikusi pasitraukti iš distancijos, kam tada vyko į žaidynes ir stojo į startą? 


 

Gyva. Darbo grupė, kurią sudaro žinomi Lietuvos treneriai, niekur nedingo. Tačiau vyko pasirengimas olimpinėms žaidynėms ir treneriai dirbo su sportininkais. Rio olimpiniame kaimelyje kalbėjomės su premjeru Algirdu Butkevičiumi, kuris pareiškė norą su mumis susitikti. Jis domėjosi lėtai į priekį judančiu Sporto įstatymu, olimpinės pamainos klausimais. 
 

Visada juokaudamas sakau, kad sportas yra priešpaskutinėje vietoje, o paskutinėje –hidrometeorologijos centras. Žiniose apie sportą pasakoma pabaigoje, po jo lieka tik orai. Išimtis – tik per olimpines žaidynes ir per pasaulio bei Europos krepšinio čempionatus. 

Lietuvoje daug kas daroma iš entuziazmo. Dabar mūsų trenerių profsąjunga stengiasi kovoti dėl normalaus olimpinės pamainos finansavimo, nes po olimpinių žaidynių jis mažėja – atseit nebus olimpinių žaidynių. Betgi jos vėl bus po ketverių metų. 

Mūsų profesinės sąjungos uždavinys – siekti, kad finansavimas sportui būtų paliktas bent jau toks, koks buvo praėjusiais metais. Buvo kalbama, kad gal nereikėtų Lietuvos olimpinio sporto centro, kad visas lėšas reikia atiduoti federacijoms. O kas yra tos federacijos? Tai visuomeninės organizacijos, kurios neatsako už nieką. Noriu treniruočių stovyklą rengti ten, kur nakvynė kainuoja daug, nors galima ir kur kas pigiau išsisukti. Bet niekas pinigų nevagia, tik juos įsisavina.

Ženkliukus pradėjau rinkti nuo 1960-ųjų. Jų pririnkau kelias dėžes, prisegiau daugybę albumų. Kol kas fiziškai neturiu nei jėgų, nei noro viską dorai sutvarkyti. Net nežinau, kiek iš viso turiu ženkliukų. Vienam savo draugui jų padovanojau gal penkis kilogramus. 
 

Pasilikau tik tuos ženkliukus, kurie susiję su lengvąja atletika ir olimpizmu. Iš Rio olimpinių žaidynių parsivežiau 308 olimpinius ženkliukus, tarp kurių yra labai retų. Visus ženkliukus vežiausi sportinėje kuprinėje, visur buvau kruopščiai tikrinamas. Ženkliukais apdalijau ir muitininkus, ir policininkus. 

Vien tik parsivežtiems ženkliukams susegti prireikė gerų keturių valandų. Pasiliksiu kol kas sau, o vėliau padovanosiu ar Alytaus muziejui, ar LTOK. Daug ženkliukų – 188 skirtingų šalių – parsivežiau ir iš Londono olimpinių žaidynių. Vienos šalys olimpinių ženkliukų išleidžia po vieną, kitos – po kelis, tarkime, mažytės salos Sent Lusijos atstovai turėjo net tris skirtingus. Rio olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo Pietų Sudano ir Kosovo sportininkai, man pavyko gauti jų olimpinius ženkliukus, taip pat antrą sykį dalyvavusio Rytų Timoro. 

Ženkliukų rinkimas ir keitimasis – užkrečiantis ir smagus darbas. Duodi savąjį – gauni norimą. Per Rio olimpines žaidynes iš Europos šalių negavau tik Makedonijos, iš Okeanijos – Kiribačio, iš Afrikos – Komorų, Čado, Svazilando ir Malavio ženkliukų. 

Manau, ne visi žino, kur yra Kuko, Saliamono, Guamo, Samoa, Vanuatu, Kaimanų, Didžiosios Britanijos Mergelių, Maršalo salos. Ženkliukai verčia domėtis ir geografija.
 

Esu aplankęs visus žemynus, buvau 78 šalyse. Parsivežiau įvairiausių suvenyrų. Prieš gerus dešimt metų rėmėjai man padovanojo puikų fotoaparatą, su kuriuo nesiskiriu per visas keliones. Iš jų į namus grįžtu užfiksavęs unikalių kadrų, turiu sukaupęs didelį nuotraukų archyvą. Jos sudėliotos ne tik mano kompiuteriuose, išmaniajame telefone, bet ir gausybėje albumų. Jais gali pasigrožėti visi, kurie užsuka į svečius. Galvoju kada nors surengti asmeninę fotografijų parodą. 
 

2019-aisiais Lietuvos sportiniam ėjimui sukaks šimtas metų. Šiai progai norėčiau išleisti jubiliejinę knygą. Joje būtų ne tik mano tekstų, bet ir daug nuotraukų.     

*  *  *
 

Rio de Žaneiro žaidynėse startavo septyni Lietuvos ėjikai. 20 km vyrai: Marius Žiūkas – 26 vieta (planuota vieta 18-24), Marius Šavelskis – 59 (24-32). 20 km moterys: Brigita Virbalytė-Dimšienė – 29 (6-16), Živilė Vaiciukevičiūtė – 56 (28-30), Neringa Aidietytė – 8-12 (nefinišavo). 50 km vyrai: Tadas Šuškevičius – 33 (16-24), Arturas Mastianica – nefinišavo (28-32).