Bėgikei tenka aukoti daugiau nei anksčiau

Viena geriausių Lietuvos lengvaatlečių Agnė Šerkšnienė vėl pluša stadiono takuose. Prieš dvejus metus tik per plauką į Europos čempionato finalą nepatekusi 28-erių bėgikė išgyvena neįprastą, tačiau malonų periodą karjeroje – treniruočių grafiką jai „pakoregavo“ spalio mėnesį pirmą gimtadienį minėsianti dukrelė Audra.
 

A.Šerkšnienė kai kuriuos specifinius pratimus treniruotėse galėjo pradėti daryti tik vasarą, tačiau tai nesutrukdė per itin trumpą laiką pasiekti gana aukštų rezultatų: sportininkė tarp Lietuvos sezono lyderių pateko tiek 400 m, tiek 200 m distancijose.
 

„Sportuoti pradėjau, kai dukrelei suėjo du mėnesiai. Bandžiau pradėti pora savaičių anksčiau, bet pabandžius supratau, kad dar buvo truputį per anksti. O šiaip labai smagu vėl grįžti į stadioną, laukiau to“, – džiaugėsi Šveicarijoje gyvenanti lengvaatletė.
 

A.Šerkšnienė tikėjosi įšokti ir į Rio de Žaneiro traukinį, tačiau įvykdyti olimpinio normatyvo nepavyko. Apie viltis dalyvauti Tokijo olimpiadoje lengvaatletė kalba nedrąsiai, tačiau taško toli gražu nededa.
 

Stengiamės suderinti, dažniausiai pavyksta. Nuo pat pradžių veždavausi dukrytę į treniruotes kartu. Kol ji miegodavo vežimėlyje, spėdavau viską padaryti, jei ne – treneris šiek tiek padėdavo – pabūdavo aukle Audrai (šypsosi). Vėliau pakeičiau treniruočių laiką, dažniausiai į treniruotes važiavau vakarais, kai vyras grįžta po darbo (Formulė-1 komandoje „Sauber“ dirbantis Andrius Šerkšnas – aut. past.) ir gali ją pažiūrėti namuose arba pasiimti kartu.
 

Sportinė karjera šiemet atrodė tokia, pavadinkime, „kompromisinė“. Bėgi, skubi, darai, kartais nemiegojusi ar nepavalgiusi, kartais išeini iš namų ir pamiršti ką nors. Jei su dukrele einame dviese, tai daiktų reikia pasiimti kaip į turistinį žygį (šypsosi – aut. past.). Bet kažkaip su viskuo apsipratau, padariau treniruočių planą, startavau varžybose, nors kartais irgi nemiegojus. Buvo sunku, bet įmanoma. Dabar viską vertinu kitaip, nebe taip svarbu daugelis smulkmenų, nes dabar svarbiausia apskritai rasti laiko pamiegoti.
 

Taip, sezonu esu labai patenkinta, kalbant apie rezultatus. Patiko, kad kiekvienose varžybose startuodavau ir nežinodavau, kas manęs laukia: vieną kartą rezultatą pagerini keliasdešimt šimtųjų, kitą kartą – daugiau nei pusantros sekundės.
 

Pradėjau vėl sportuoti su mintimi patekti į olimpiadą ir dar todėl, kad buvo labai įdomu pamatyti, kaip kūnas vėl atsigauna, kokiu greičiu tai vyksta, kaip reaguoja į krūvį. Buvo įdomu patikrinti ir mitus apie tai, kad po gimdymo moteris grįžta daug stipresnė ir panašiai (šypsosi – aut. past.). Nors į olimpiadą neišvažiavau, bet šitas sezonas man buvo vienas įdomiausių karjeroje ir, žinoma, visai kitoks, kupinas naujų iššūkių ir potyrių.
 

Pradėjau su mintimi patekti į šią olimpiadą ir vedama to smalsumo, kaip greitai galiu atsigauti ir ką parodyti. O apie rekordą ir kitas žaidynes dar anksti kalbėti, nes tas grįžimas dar tęsiasi. Fiziškai jau esu neblogai pasiruošusi, bet kad pasiekčiau dar aukštesnį lygį negu prieš šią pertrauką, dar reikės įdėti daug darbo.
 

Dėl šio fakto – nežinau. Man asmeniškai atrodo, kad ne rungtis lemia grįžimą, o psichologija, emocinė būsena. Tai yra didžiulis įvykis gyvenime ir tai neišvengiamai pakeičia tavo psichologiją. Dabar žinau, kad fiziškai gali sustiprėti greitai. Vieneri metai laiko gal ir nėra labai greitai, tačiau palyginus su tuo, kokį stebuklą gauni – tai yra smulkmena, o ir pati pertrauka sporte nėra nei labai ilga, nei žalinga. Kartais gali daugiau laiko netekti dėl traumos negu po nėštumo. 
 

Kalbant apie emocinę būseną, viskas dabar atrodo rimčiau ir atsakingiau. Kai tapau mama, svarbiausia tapo ta išdykusi mažylė namuose, o visa kita gali palaukti. Jei atvirai, šeštadienio rytais tingisi ir kyla įvairių pagundų – ar geriau važiuoti į treniruotę, ar likti namie su šeima ir pasimėgauti savaitgaliu. Bet  žinai, kad jei nori gerų sportinių rezultatų, tai reikia aukoti dar daugiau nei anksčiau – aukoti laiką su šeima.Tai stengiamės to išvengti ir tada važiuojame i treniruotę visi kartu, jie manęs palaukia, o po to važiuojame kur nors prie ežero. O mamų, dalyvaujančių 400m varžybose tikrai yra, kaip daugelyje kitų rungčių.
 

Dabar vis dar tęsiasi tas grįžimas, pasiruošimas, bazinis darbas. Žiemos sezone jei startuosiu, tai tik trumpo sprinto distancijoje arba apskritai praleisiu žiemos sezoną. Vasarą visada startuoju abiejose rungtyse, tačiau pagrindine rungtimi liks 400 m.