Profesionalai – ne antžmogiai

Dviračių sportas Ignatą Konovalovą lydi nuo pirmųjų jo gyvenimo žingsnių. Jo motina – 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja, pasaulio čempionė Laima Zilporytė. Tėvas – vienas geriausių visų laikų Lietuvos dviračių sporto trenerių Valerijus Konovalovas.

Bet trasoje kovoja ne tėvų vardai, o jis pats. Ir daro tai labai sėkmingai – tai rodo pergalė legendinių daugiadienių lenktynių „Giro d’Italia“ etape, kiti svarūs titulai. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jau trečios jo karjeroje. Tiesa, 2004 m. Atėnuose I. Konovalovas lenktyniavo treke ir su Lietuvos rinktine iškovojo aštuntąją vietą persekiojimo lenktynėse. 2008 m. Pekine jis finišavo 28-as plento grupinėse lenktynėse.

Nuo šio sezono 30 metų I. Konovalovas atstovauja garsiam Prancūzijos profesionalų klubui FDJ. 
 

Ne vienerius metus profesionalų pasaulyje besisukantis panevėžietis apie aukščiausio lygio dviračių sporto užkulisius yra sakęs: „Profesionalai – tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Klaidinga manyti, kad negalime išgerti alaus bokalo ar paskanauti gero vyno, vėliau eiti miegoti. Gyvename natūralų gyvenimą. Jeigu lyja ar blogai išsimiegame, niekas neverčia ryte minti dviračio pedalų – treniruotis galime ir po pietų. Griežtesnis režimas būna tik treniruočių stovyklose ir varžybose. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu nori, gali visai nesitreniruoti. Tačiau jeigu nebus gerų rezultatų, nepasirašysi sutarties.“ 

Rimčiau dviračio pedalus minu nuo keturiolikos. Metai prabėgo žaibo greičiu. Gerai, kad visa informacija pateikta internete, nes kai paklausia, kokioms komandoms atstovavau, pradedu galvoti: „Eik tu sau, vienais metais ten buvau, kitais – kitur ir t. t.“ Laikas labai greitai bėga.
 

Atstovavau šešioms komandoms: 2008 m. – „Credit Agricole“, 2009–2010 m. – „Cervelo Test Team“, 2011–2012 m. – „Movistar Team“, 2013–2014 m. – „MTN-Qhubeka“, 2015 m. – „Team Marseille 13 KTM“ ir „MTN-Qhubeka“, nuo 2016 m. – FDJ. 

Tai Prancūzijos klubas. Pagrindinė jo rėmėja – loterijų bendrovė „Française des Jeux“. Ji dosniai prisideda prie sporto, buvo ir šiemetinio Europos futbolo čempionato Prancūzijoje rėmėja. Kitais metais sukaks 20 metų, kai „Française des Jeux“ remia šią dviračių komandą. 
 

Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes turėtų dalyvauti keturi mūsų klubo dviratininkai, atstovausiantys Brazilijai, Prancūzijai, Šveicarijai, na, ir aš – Lietuvai. 
 

Buvo kalbama, kad prancūzų ekipos yra daugiau mėgėjiškos, ne tokios profesionalios. FJD paneigia tuos samprotavimus, nes yra labai aukšto lygio. Jai atstovauti man yra didelė garbė ir ne mažesnė atsakomybė. Per lenktynes gaunu gana svarbių užduočių. 
 

Savo pasirodymu esu patenkintas. Atlikau visas trenerių užduotis ir iš jų nesulaukiau jokių priekaištų. 
 

Po lenktynių atgauti jėgų važiavau į aukštikalnes Livinjo kurorte Italijoje. Ilsėjausi ir treniravausi. Buvo atvažiavusi visa mano šeima – tėtis, mama, sesutė Irma, besimokanti ir dirbanti Anglijoje. Jos nebuvau matęs porą metų, todėl visiems buvo labai smagu bendrauti. Tos kelios savaitės prabėgo labai gretai. 

Per atskiro starto lenktynes, nedalyvaujant Ramūnui Navardauskui ir Gediminui Bagdonui, stiprių konkurentų nebuvo. Tačiau vis dėlto pavyko gerai išsikrauti, parodžiau gerą rezultatą. O grupinėse varžybose po pratybų aukštikalnėse buvo sunkiau, pasirodžiau vidutiniškai. Trūko varžybų ritmo. Tad kaip buvau joms pasirengęs, taip ir pasirodžiau. 

Nežinau, kokio esu švarumo. Bet niekada nevartojau ir nevartosiu draudžiamų preparatų ir nepalaikysiu sportininkų, kurie juos vartoja. Varžovus reikia aplenkti savo jėga ir sugebėjimais, o ne į pagalbą telktis draudžiamus preparatus. 

Labai reikalinga. Žinoma, ne kiekvieną dieną, bet ypač tomis akimirkomis, kai nebežinai, ką daryti, o reikia priimti kokį nors sprendimą. Tokie patarimai kaip, tarkime, kaip treniruotis, likus iki svarbių lenktynių maždaug trims savaitėms, labai naudingi. Tada skambinu tėčiui ir deriname planus. Man ypač svarbus tėčio psichologinis palaikymas, labai daug padeda jo neformalūs sprendimai. Tėtis kartais atvažiuoja pasižiūrėti lenktynių, kuriose dalyvauju. Jis šiemet stebėjo varžybas Belgijoje, kur tuo metu olimpinės atrankos varžybose rungtyniavo jo vadovaujama Lietuvos moterų rinktinė. 
 

Absurdas, daugiau nieko. Juo labiau kad ir toliau darbas vyksta gera linkme: Daiva Tušlaitė ir aš dalyvausime olimpinėse žaidynėse. Tegul visi treneriai parengia nors vieną olimpietį.
 

Draugaujame devintus metus. Vestuves vis paplanuojame, bet mums jos nieko nekeistų. Esame lyg ir vedę, nors artimieji vis paspaudžia, kad viskas turi būti oficialu. Jiems pasakome, kad nebijotų: kai sugalvosime, tai ir atsiųsime kvietimus. 

Trasa bus labai sunki, man ir R. Navardauskui nepalanki. Bet olimpiada yra olimpiada – mažiau dalyvių, mažiau dviratininkų komandose, todėl reikės Fortūnos pagalbos. Jeigu ji nuo mūsų nenusisuks, tikrai kovosiu dėl kuo aukštesnės vietos. Būčiau labai laimingas, jeigu patekčiau į dvidešimtuką. 
 

Kartais esi labai gerai pasirengęs, bet ta diena, kad ir ką darytum, yra ne tavo. Rio de Žaneiro olimpinėje trasoje neteko minti, tačiau su trasa susipažinau kompiuteriu. Realiausi pretendentai tapti olimpiniais čempionais ir prizininkais yra tikrieji kalnų specialistai, kurie gerai pasirodo per „Tour de France“, „Giro d’Italia“ lenktynes. 

 

Konovalovų šeima Italijoje. Iš kairės: Laima, Valerijos, Ignatas, Irma.