Tikslas padeda pamiršti nuovargį

2012 metais Londone vykusios vasaros olimpinės žaidynės Lietuvos dziudo istorijoje buvo ypatingos, nes jose pirmą kartą mūsų šaliai atstovavo du šios sporto šakos atstovai — Karolis Bauža ir Marius Paškevičius. Netrukus prasidėsianti Rio de Žaneiro olimpiada taip pat įeis į šalies istoriją, nes pirmą kartą kelialapį į vasaros olimpiadą iškovojo dziudo sportininkė moteris – Santa Pakenytė. Šis pasiekimas neleidžia abejoti jos meistriškumu ir ryžtu — pasak atletės, olimpinėms žaidynėms ji kryptingai ruošėsi ketverius metus. Disciplina ir ištvermė sportininkę lydi ne tik kovose ant tatamio — besiruošdama svarbiausiam sportinės karjeros įvykiui, olimpiadai, ji šiemet taip pat surado jėgų apginti Edukologijos magistro diplomą Lietuvos sporto universitete.   

Kuo buvo ypatingas šis sezonas?
Ne tik pastarasis sezonas, bet ir keleri pastarieji metai buvo labai įtempti. Dalyvavau labai daug stovyklų ir varžybų, kadangi buvo atrankiniai metai į olimpines žaidynes. Teko derinti sportą ir studijas, buvo itin  sudėtinga, net kilo minčių imti akademines atostogas, tačiau mane labai palaikė mano darbo vadovė profesorė Audronė Dumčienė, tad susikaupiau, apgyniau diplominį darbą, o birželio pabaigoje jau savo rankose laikiau Lietuvos sporto universiteto magistro diplomą.

Kaip pavyksta išlaikyti gerą fizinę formą? Juk šiemet tavęs laukė daug varginančių varžybų, taip pat nemažai jėgų pareikalavo studijos.
Ruošiuosi svarbiausiam savo gyvenimo įvykiui – olimpinėms žaidynėms, tad psichologiškai buvau nusiteikusi, kad visas jėgas ir laiką aukoju šiam tikslui. Žinoma, jaučiu nuovargį, tačiau žinau savo tikslą ir visa kita pamirštu.

Kas lėmė tavo patekimą į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Pastarieji metai man buvo sėkmingi: Europos žaidynėse Baku, Azerbaidžane, iškovojau penktąją vietą, Pietų Korėjoje vykusioje Universiadoje laimėjau bronzą, atvirose Europos taurės varžybose Lenkijoje taip pat buvau trečia. Iš Lietuvos esu vienintelė dziudo sporto šakos atstovė, patekusi į šiemet vyksiančią olimpiadą, kadangi per atrankines varžybas surinkau daugiausia taškų.

Kaip ruošiesi olimpiadai?
Treneris sudarė pasiruošimo žaidynėms planą. Buvome stovykloje Kroatijoje, iš kur vykome į varžybas Vengrijoje, kad neprarasčiau sportinės formos. Prieš savaitę grįžau iš pasiruošimo stovyklos Dauguose. Dabar ruošiuosi į stovyklą Lenkijoje, o grįžusi iš ten, baigsiu savo pasiruošimą olimpinėms žaidynėms stovykloje Čekijoje. Lietuvoje man tenka treniruotis su vaikinais, kadangi mano svorio kategorijoje man lygių sportininkių merginų nėra. Į stovyklas užsienyje būtent dėl to ir vykstu, kad turėčiau progą treniruotis su kitų šalių sportininkėmis.



Olimpinės žaidynės vyks Pietų Amerikoje. Ar tolima kelionė, laiko skirtumas ir klimatas turi įtakos tavo fizinei-psichologinei formai?
Paskutinis atrankinis „World Masters“ turnyras į olimpiadą šiemet vyko Meksikoje, kur laiko skirtumas su Lietuva — aštuonios valandos, taip pat labai karšta, tad adaptuotis buvo sudėtinga. Atsikeldavau naktį, ketvirtą valandą, ir nebegalėdavau sumerkti akių... Bet po dviejų-trijų dienų adaptavausi. Tikiuosi, kad viskas panašiai bus ir Rio de Žaneire. Į Braziliją išvykstu rugpjūčio 8 dieną. Pirmoji kova laukia rugpjūčio 12 dieną, o keletą dienų prieš tai bus traukiami burtai dėl susitikimo kovų. Su visomis varžovėmis, kurias teks susitikti, jau esu kovojusi vienose ar kitose varžybose, išskyrus, meksikietę, tad jau žinau, ko galiu tikėtis...

Kokie rezultatai tave tenkintų olimpiadoje?
Labai daug kas priklausys nuo burtų, kokias varžoves sutiksiu ant tatamio. Noriu gerai startuoti. Norėčiau patekti į geriausiųjų aštuntuką.

Kas tau yra autoritetas sporte?
Kaip sportininkas, treneris ir psichologas, į kurį norėčiau lygiuotis, yra mano kolega Marius Paškevičius, kuriam labai nedaug trūko, kad taip pat patektų į olimpiadą. Man patinka jo požiūris į dziudo, jo mąstymas, kovingumas, technika.

Kodėl pasirinkai būtent šią sporto šaką?
Galima sakyti, kad į dziudo mane atvedė brolis, kadangi jis pirmasis pradėjo lankyti dziudo treniruotes Šiauliuose pas mano pirmąjį trenerį Stanislovą Kulikauską. Pradėjau sportuoti būdama 12 metų. Iš pradžių ši sporto šaka man pasirodė baugi, bet po truputį įsivažiavau, pradėjau dalyvauti varžybose, laimėjau pirmuosius medalius ir ši sėkmė mane motyvavo sportuoti toliau. Mano pirmasis treneris manyje matė talentą ir potencialą, tad jis mane paskatino pradėti treniruotis Kaune, kur galėčiau sėkmingai siekti mūsų bendros svajonės – dalyvauti olimpiadoje. Jau ketverius metus mane Kaune treniruoja Petras Vinciūnas. Tad galima sakyti, kad olimpinėms žaidynėms kryptingai ruošiuosi jau ketverius metus.

Ką sau ir kitiems palinkėtum prieš Rio de Žaneiro vasaros žaidynes?
Visi žinome, dėl ko ten važiuojame, tad linkiu drąsiai eiti savo tikslo link ir visiems parsivežti medalius.