R. Vyšniauskas: Ašarų neliesiu, dirbsiu toliau

Į šiuo metu vykstantį pasaulio sunkiosios atletikos čempionatą vietoje šešių, išvyko penki Lietuvos rinktinės nariai. Dieną prieš išvykimą paaiškėjo, kad su komanda į Turkiją neskris ilgametis rinktinės narys, tituluočiausias mūsų šalies sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas. 

Ramūnai, kodėl neišvykote į čempionatą?
Atsitiko tai, ko jau senai reikėjo laukti. Jau tris – keturis metus man tos pačios traumos vis išlįsdavo, bet aš nuskausminamųjų pagalba sportuodavau toliau. Tačiau prieš čempionatą, pradėjus kelti didesnius svorius net vaistai nebepadėdavo. Tiesiog pradėjau byrėti, organizmas pradėjo streikuoti. Tokie aštrūs skausmai prasidėjo, kad nieko daryti nebegalėjau, o kaip turistas į čempionatą važiuoti nemačiau prasmės.

Atėjo laikas susitvarkyti organizmą, išsigydyti visas traumas ir pradėti normaliai, be vaistų treniruotis. Jau pradėjau reabilitaciją, o kitą savaitę gydytojai pasakys ar prireiks operacijos.

Ką konkrečiai gydysite?
Viską reikia tvarkyti: pečius, riešus, bet pagrinde kelius. Jei skaudėtų tik pečius – susileidęs vaistų galėčiau startuoti, bet keliai nebelaiko, ypač dešinysis.

Ar sunku buvo priimti šį sprendimą?
Nusprendžiau paskutinę dieną prieš varžybas. Iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad galėsiu dalyvauti, leidausi vaistus, dariau pratimus, bet supratau, kad nieko nebus. Pusę metų mane skausmai kamavo, bet savaitgaliais susileisdavau vaistų – skausmas praeidavo ir savaitę galėdavau treniruotis.

Aplinkiniai iš to daro tragedija, aš – ne. Na, jei nieko nebegalėjau daryti, tai kitokio sprendimo negalėjo būti. Juk jei vienas mašinos ratas nulūžo, tai negalvosi: kokį čia sprendimą priimti, važiuoti be rato ar ne. Žinoma gaila, nes daug pastangų ir darbo buvo įdėta, bet ašarų neliesiu, reikia susitvarkyti ir dirbti toliau.

Ar buvote pasiruošęs pirmenybėms?
Buvau pasiruošęs startuoti dėl komandos. Apie medalį net negalvojau, ruošiausi važiuoti, kad padėčiau komandai gauti keletą taškų. Metus laiko buvau traumuotas, gydžiausi, nebuvau geros formos, o ir negalėjau būti, juk pusmetį negalėjau normaliai treniruotis.

Kokie artimiausi planai?
Treniruojuosi kiekvieną dieną, bet pratimai ir krūviai visai kiti, vyksta reabilitacija. Negaliu visai nesitreniruoti. Sausio mėnesį, prasidėjus sezonui dalyvausiu pirmose varžybose. Kitais metais planuoju dalyvauti penkiuose turnyruose. Manau, jei per mėnesį reabilitacija baigsis, tai jau po mėnesio galėsiu pradėti štangelę judinti.

Norėdamas patekti į olimpiadą, turiu gerai pasirodyti kitais metais pasaulio čemionate, nes būtent ten bus dalijami kelialapiai sportininkams, šiemet taškus rinks komandos. Iki olimpiados dar du metai, todėl reikia praeiti visą gydymo kursą, nes nėra buvę, kad nieko neskaudėtų.

Išsigydysiu traumą ir viskas bus gerai, juk sunkumai žmogų tik sustiprina. Man visada norėjosi greito rezultato, todėl ir patyręs traumą dažnai iki galo neišgydavau, o gerdavau vaistus ir sportuodavau toliai. Čia gyvenimo pamoka, privertusi sustoti ir viską apmąstyti.