Maratonas – ne kančia

Vaida Žūsinaitė pirmąjį gyvenime maratoną nubėgo prieš dvejus metus Vilniuje. O šią vasarą ketvirtasis jos maratonas bus paženklintas svajonės išsipildymu – 28 metų sportininkė varžysis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Į 42 km 195 m distancijos startą V. Žūsinaitė 2014-aisiais stojo Vilniaus maratone ir, pasiekusi trasos rekordą (2 val. 43 min. 13 sek.), jį laimėjo ir įvykdė pasaulio čempionato normatyvą. Tačiau kojos trauma užkirto kelią į planetos pirmenybes. Dar po metų Vaida antrą kartą bėgo maratoną. Šįkart – Vokietijos mieste Hanoveryje. Nuotolį tąsyk įveikė per 2 val. 37 min. 59 sek.

Trečiasis jos maratonas vėl buvo Hanoveryje. Finišą pasiekusi per 2 val. 32 min. 50 sek. V. Žūsinaitė įvykdė Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvą. O svarbiausia, kad pasiekė geriausią rezultatą tarp Lietuvos sportininkių, iki gegužės pradžios kovojusių dėl vienintelio likusio kelialapio į Rio. Kiti du olimpiniai bilietai iš anksto atiduoti Dianai Lobačevskei ir Rasai Drazdauskaitei.

„Anksčiau apie tokį rezultatą galėjau tik pasvajoti. Hanoverio maratonui labai kruopščiai rengiausi, atsižvelgdama į pusės maratono rezultatą, giliai širdyje tikėjau, kad distanciją galiu įveikti per 2 val. 33 min.
Galima sakyti, panašų laiką ir pasiekiau. Ateityje maratoną norėčiau nubėgti greičiau nei per 2 val. 30 min.

Šiemet man buvo labai naudinga mėnesio trukmės žiemos treniruočių stovykla Lisabonoje, kur padėjau gerus pamatus. Treniravausi dukart per dieną, pratybos buvo kokybiškos. Dieną leisdavau sau ir pamiegoti, nubėgau daug kilometrų. Kai grįžau į namus, buvo nelengva, dieną nebuvo galimybių ir numigti. Tačiau gerą sportinę formą pavyko išlaikyti. Kai įvykdžiau normatyvą, didžiavausi savimi, nors visą laiką esu linkusi save nuvertinti. Įrodžiau sau, kad tikrai galiu greitai bėgti“, – teigia V. Žūsinaitė.

Vaida, kaip atsigauni po sunkių maratonų?
Nubėgusi maratoną antrus metus iš eilės važiuoju į Druskininkus: pabūnu gamtoje, gydyklose pasimėgauju įvairiomis procedūromis, paplaukioju baseine, pasikaitinu pirtyje. Šiemet Druskininkuose ilsėjausi tik kelias dienas. Už Merkinės, Puvočiuose, yra mano mamos gimtinė. Sutvarkiau ten artimųjų kapus, pasodinau gėlių.

Tai didelė atgaiva sielai. Druskininkuose norėjosi pabūti ilgiau, tačiau neturėjau galimybių, nes dirbu su bėgimo mėgėjais ir negaliu jų palikti vienų ilgesniam laikui. Kiekvieną vakarą suplanuotos treniruotės, esu labai atsakinga ir stengiuosi nepraleisti treniruočių.

Rengdamasi pirmajam maratonui, 2014-aisiais važinėjau į Kauną ir Lietuvos sporto universitete lankiau paskaitas, baigiau trenerių kursus. Kai labai nori, gali visur suspėti: ir mokslus baigti, ir maratonus bėgioti.

Ar didelė tavo mėgėjų grupė?
Dirbu su keliomis moterų ir mišriomis grupėmis, kuriose treniruojasi apie 50 bėgimo entuziastų. Labiau patinka dirbti su mažesnėmis grupėmis, nes galiu daugiau su bėgikais pabendrauti, kiekvienam skirti daugiau dėmesio, pataisyti klaidas. Žiemą treniruojamės manieže, o vasarą – Kalnų parke. Tai yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis. Dabar, kai įvykdžiau olimpinį normatyvą, tikiuosi, mano gyvenimas pagerės. Su mėgėjais dirbu nuo 2014-ųjų keturis penkis kartus per savaitę, dažniausiai vakarais. Bėgimo entuziastai mane labai palaiko, jie tiki manimi. Kartais su jais irgi pabėgioju.

Kaip tapai lengvaatlete?
Gimtajame Alytuje bėgioti pradėjau lankydama dešimtą klasę. Tuo pačiu metu buvau ir labai aktyvi Šaulių sąjungos narė, net baigiau instruktorių kursus. Nebuvo daug laiko bėgioti, todėl pratybas lankiau triskart per savaitę. Tačiau vienas Šaulių sąjungos atstovas, pamatęs mane kroso varžybose, kurias laimėjau, pagyrė, kad bėgioju, ir pabrėžė, jog vienu užpakaliu dviejų kėdžių neapsėsiu. Leido suprasti, kad ir toliau bėgiočiau. Natūraliai bėgimas mane nutolino nuo Šaulių sąjungos. Mokykloje gerai mokiausi, be sporto, dar labai traukė menai, mokytojai sakė, kad esu talentinga. Mėgau piešti, patiko socialiniai mokslai.

Alytus man labai patinka, jis dabar atsigavęs, pagražėjęs, daug pėsčiųjų ir dviračių takų, puikių bėgimo trasų. Ypač puikus stadionas, yra maniežas, kurio nebuvo, kai gyvenau Alytuje. Kai tik galiu, visada parvažiuoju į namus. Neseniai gimtinėje sutikau savo mokyklos mokytoją Raimondą Soroką, jis mane sudomino bėgimu. Kartu su juo pabėgiojome.

Aplankiau savo trenerio, šviesaus atminimo Antano Naruševičiaus, kapą, uždegiau žvakutę. Mano treneris neturėjo vaikų, jam buvau kaip dukra, jis mane labai mylėjo. Prieš išvykdama studijuoti į Vilnių, su juo kalbėjau, kad būtų smagu nuvažiuoti į olimpiadą. Savo pažadą išpildžiau, tik gaila, kad su treneriu negaliu kartu pasidžiaugti. Sportuojant ypač svarbu, kas bus tavo pirmasis treneris. Jis gali arba numalšinti norą sportuoti, arba dar labiau motyvuoti. Man pirmasis treneris įskiepijo aistrą bėgimui, jis mane kartu ir labai saugojo. Buvo ypač dosnus, iš savo sodo visada atnešdavo įvairiausių gėrybių.

Ar visą laiką bėgiojai tik ilgus nuotolius?
Alytuje dažniausiai bėgiojau 1 500 m nuotolį, o studijų metais ir ilgesnes distancijas. Ilgai rinkausi, kur studijuoti: Vilniuje ar Kaune. Įstojau į Vilniaus universitetą ir 2011-aisiais gavau vadybos ir verslo administravimo bakalauro diplomą.

Po to dar baigiau ir Mykolo Romerio universiteto magistrantūrą, ten studijavau programų ir projektų valdymą, o kiek vėliau – ir trenerių kursus Lietuvos sporto universitete. Man labai patinka mokytis ir, jeigu turėčiau laiko, tikrai dar ką nors studijuočiau. Ateityje galėčiau būti dėstytoja.

Ar šeimoje tu viena esi bėgikė?
Ne, mano 29-erių brolis Gediminas, dabar gyvenantis Kaune, anksčiau už mane pradėjo bėgioti. Kadangi už jį esu jaunesnė, tai ir pasileisdavau paskui jį. Gediminas ir dabar bėgioja, stiprina sveikatą, yra vienas didžiausių mano sirgalių. Brolis stengiasi ir nuo manęs neatsilikti: 2015-aisiais pradėjo dalyvauti varžybose ir jau triskart yra bėgęs pusę maratono. Dabar Gediminui rašau planus, jį konsultuoju ir rengiu pirmajam maratonui Kaune.



Nuolat esi kviečiama į įvairius socialinius projektus, ar jie tau netrukdo sportuoti?
Kaip ir mano tėveliai, esu jautrus žmogus, todėl man prisidėti prie gražių akcijų visada malonu, tai tikrai netrukdo.

Nedaug trūko, kad 3 000 m kliūtinio bėgimo distancijoje būtum įvykdžiusi Londono olimpinių žaidynių normatyvą, pritrūkai vos 6 sek.
Tada nebuvo lengva derinti mokslą su studijomis. Jeigu būčiau tik sportavusi, manau, normatyvas būtų paklusęs. 3 000 m kliūtinis bėgimas man patiko ir buvo labai skaudu, kad nenuvažiavau į olimpines žaidynes. Per televiziją net negalėjau žiūrėti iškilmingo žaidynių atidarymo. Ir tik tada, kai mūsų sportininkai pradėjo startuoti varžybose, galėjau prisėsti prie televizoriaus.

Supratau, kad gyvenimas vien olimpinėmis žaidynėmis nesibaigia. Pradėjau dirbti su bėgimo entuziastais, dalyvauti socialiniuose projektuose. Išlaikiau ramybę ir tai man padėjo ramiai rengtis Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Maratonas man patinka, atsirado didelė motyvacija –– jaučiuosi lyg ant bangos ir, manau, kad dar ilgai bėgiosiu.

Kodėl metei 3 000 m kliūtinį bėgimą ir pasirinkai maratoną?
Nuo mažens nebijau kentėti, galiu prisiversti daryti pačius sunkiausius darbus. Man patinka rengtis maratonui, treniruotės sunkios, įveikiu nemažai kilometrų. Kiekvieną dieną treniruojuosi po du kartus. Tenka nubėgti po 20–30 km, o per mėnesį – apie 600 km. Kai atlieku juodą darbą per treniruotes, per varžybas gaunu daug adrenalino, būnu susikoncentravusi startui. Maratonas visą laiką buvo mano mintyse. Mat turėjau šiokių tokių nugaros problemų, tad 3 000 m kliūtinio bėgimo distancijoje, kai reikėdavo šokti per kliūtis, pradėdavo ją skaudėti. Supratau, kad su šia rungtimi anksčiau ar vėliau teks atsisveikinti.

Ką mėgsti veikti laisvomis valandomis?
Per treniruočių stovyklas arba laisvalaikiu iš siūlų, plunksnų, karoliukų mėgstu gaminti vadinamąsias sapnų gaudykles. Sakoma, kad jos miegant sugauna blogus sapnus ir palieka tik gerus. Jas dovanoju savo draugams. Prie širdies man ir piešimas, įvairūs rankdarbiai.

Turiu savo talismaną – meškutį, kuriam, kai važiuoju į treniruočių stovyklas ar varžybas, kartais pasiuvu naujų drabužėlių.

Varžybose tave dažnai lydi draugas. Kaip judu susipažinote?
Mano draugas Marius – Domanto Razausko grupės būgnininkas. Su juo susipažinau per šios grupės koncertą. Prisiminusi savo amžinatilsį mokytojos žodžius, kad atlikėjams visada smagu gauti gėlių, į tą koncertą atėjau su gėle, kurią įteikiau būgnininkui. Po koncerto grupė savo „Facebook“ puslapyje ne tik pasidalijo įspūdžiais, bet ir paragino atsišaukti gerbėjai su gėle. Supratau, kad tai apie mane, susisiekiau ir nuo to viskas prasidėjo. Džiugu, kad ne tik Marius, bet ir visa grupė mane labai palaiko. Kai iškovojau kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, džiaugėsi visa grupė.

Dažnai per treniruotes bėgiodama klausau D. Razausko dainų, todėl bėgimas tampa savotiška meditacija, mažiau pavargstu.

Kokias viltis sieji su olimpinėmis žaidynėmis?
Maratono nesu bėgusi nei per pasaulio, nei per Europos čempionatus, tai bus mano pirmosios tokio lygio varžybos. 2015-aisiais pasaulio čempionatas man būtų buvusi puiki repeticija, bet stresinis kojos lūžis neleido dalyvauti. Tačiau per padarytą pertrauką organizmas pailsėjo ir į bėgimo takelį grįžau su naujomis jėgomis.

Rio de Žaneire maratonininkams bus ypač sunkios bėgimo sąlygos, didelis karštis. Sunku prognozuoti savo vietą ir rezultatą. Stengsiuosi pasirodyti kuo geriau.