Atgimimą patvirtino medaliai

Kai su tinkliniu atsisveikino buvęs ilgametis Alytaus moterų tinklinio treneris Julijonas Jankauskas, prigeso ir ilgai rusenęs šios sporto šakos moterų židinys. Tik prisiminimuose liko 2001–2002 m. pelnyti Lietuvos vicečempionių, 2003-aisiais – čempionių titulai, o 2005-aisiais – bronzos medaliai.

Tačiau pastaraisiais metais puoselėtas gražias moterų tinklinio tradicijas ryžosi atgaivinti dideli tinklinio entuziastai Kęstutis Pačėsas, J. Jankauskas, Vytautas Pajarskas, Napaleonas Andrijauskas, Henrikas Šivokas, Gintautas Draugelis. Jie subūrė tarybą ir pradėjo rūpintis moterų tinklinio reikalais.

Triūsas nenuėjo veltui. Alytuje suburta moterų komanda, kuri patikėta žinomam praeityje tinklininkui K. Pačėsui. Per šiemetinį Lietuvos tinklinio čempionatą alytiškės pelnė bronzos medalius ir maloniai nustebino ne tik miesto tinklinio gerbėjus, bet ir Lietuvos tinklinio specialistus.

Alytaus „Prekybos-Paramos“ komandos laimėtus bronzos medalius Lietuvos tinklinio federacijos generalinis sekretorius Juozas Lapeika įvardijo kaip vieną iš čempionato staigmenų.

Ar Lietuvos tinklinio čempionato bronzinėje komandoje žaidė vien alytiškės? – paklausiau komandos trenerio K. Pačėso.
Alytiškių buvo keturios. Komandai dar atstovavo dvi žaidėjos iš Rietavo, viena – iš Lazdijų, ją sustiprinome Ukrainos (Ira Brizgun) ir Baltarusijos (Galina Lotvin) sportininkėmis. Legionierėms nuomojome butą ir tinklininkės treniravosi su mūsų žaidėjomis.

Jaunimas iš jų galėjo daug ko pasimokyti. Praėjusių metų rudenį mūsų komandoje dar žaidė kairiarankė Irina Andrejeva iš Chersono, ji buvo lyderė. Tačiau per draugiškas rungtynes su Kauno „Heksa“ jai trūko kryžminiai raiščiai ir ukrainietė išvyko į namus.

Bronzos medaliai žaidėjoms ypač pakėlė nuotaiką. Dabar visų sportininkių akys žiba, jos yra laimingos. Visas Alytus yra patenkintas komandos medaliais.

Ar bronzos medalius būtų galima įvardyti kaip Alytaus moterų tinklinio atgimimą?
Iš dalies taip. Be vyresnių moterų, jau treniruojasi ir mūsų jaunosios tinklininkės. Kai čempionato rungtynes žaisdavo mūsų miesto reprezentacinė komanda, jas stebėdavo ir pamaina, jaunimas mokėsi iš vyresnių žaidėjų.

Visą laiką norėjome susigrąžinti prarastas pozicijas. Pradėjome nuo paplūdimio tinklinio, kurorte prie pylimo ir Dailidės ežerėlio įsirengėme keturias aikšteles, jose galima žaisti visą dieną, Suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje įkūrėme Tinklinio centrą, taip pat „Jotvingių“ klubą, kuriam vadovauja šios mokyklos direktorius G. Draugelis.

Iškilo nauja sporto salė, kurioje nori treniruotis daug įvairių šalių komandų. Alytuje tebuvo likęs vienas tinklinio treneris Artūras Sidaras, treniravęs berniukus. O kažkada, kai dar dirbo J. Jankauskas, jų buvo aštuoni. Todėl pirmiausia pagrindinis mūsų uždavinys ir buvo suburti mergaičių trenerius. Dabar jų turime jau dvi, trenere galėtų pradėti dirbti ir viena geriausių mūsų žaidėjų, komandos kapitonė Tautvilė Grinkevičiūtė.

Pradžia padaryta. Alytuje atgimė moterų tinklinis. Rengiame apskrities pirmos ir antros lygų pirmenybes, daug paplūdimio varžybų.



Iki šiol neturėjai nieko bendra su moterų tinkliniu. Kaip ryžaisi treniruoti „Prekybą-Paramą“?
Kai susibūrė komanda, merginos neturėjo trenerio, jos žaidė vienos. Tačiau per varžybas joms nelabai sekėsi ir tinklininkės paprašė manęs padėti. Treneriu dirbti neketinau, norėjau, kad prie komandos sugrįžtų ilgametis jos treneris J. Jankauskas.

Tačiau jis treneriu nedirbo apie aštuonerius metus, kaip pats sakė, norėjo naktimis miegoti ir atsisakė. Tiesa, nuo tinklinio buvęs ilgametis komandos treneris nenutolo: ateina į sporto salę ir labai daug padeda.

Ar gauni atlygį už darbą?
Ne, apie etatą galiu tik pasvajoti. Ne vienas treneris norėtų atvažiuoti į Alytų ir treniruoti tinklininkus, tačiau nėra etatų. Kai vyksta varžybos, gaunu maistpinigių. Tinklinį su pertraukomis žaidžiau 40 metų. Kai sulaukiau 64-erių, dar dalyvavau „Žalgirio“ draugijos žaidynėse.

Žaidžiant buvo lengviau, niekuo nereikėjo rūpintis. O dabar, kai nežaidžiu, daug sunkiau, viskas gula ant mano pečių. Tačiau be tinklinio negaliu gyventi. Kai rengėmės Lietuvos čempionatui, per savaitę treniravomės mažiausiai po keturis kartus, retkarčiais – net po du kartus per dieną. Per poilsio dieną dirbdavome manieže, plaukiodavome baseine. Buvau tokios nuomonės: jeigu dirbti, tai rimtai. Tas darbas davė rezultatų.

Komanda suburta, kokie tolesni planai?
Viskas priklausys nuo to, ar mus parems vietos valdžia. Jeigu parems, mūsų tikslas – dalyvauti Baltijos lygoje, žaidėjos nusiteikusios tobulėti. Vasarą kai kurios mūsų tinklininkės dalyvaus paplūdimio varžybose. Man kiek neramu dėl mūsų paplūdimio aikštelių. Negauname lėšų, kad jas kas nors prižiūrėtų, kad būtų atvežta smėlio.

Visą gyvenimą atidavei tinkliniui, o kodėl tavo sūnus Tomas, dabartinis „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos vyriausiasis treneris, netapo tinklininku?
Mokydamasis antroje, trečioje klasėje Tomas lankė plaukimo pratybas. Tačiau užpuolė sinusitas, gydytojai jam uždraudė plaukioti. Galėjo pereiti į tinklinį. Tačiau tuo metu Alytuje, kad ir kaip būtų keista, nebuvo nė vienos berniukų tinklinio grupės. Todėl dar nedidelio ūgio Tomas pasirinko krepšinį.

Per vienerius metus jis ūgtelėjo 18 cm iki 1 m 90 cm. Tomą atsivesdavau į tinklinio treniruotes, jis galėjo būti ir geras tinklininkas – gerai priimdavo kamuolius, buvo šoklus. Mažai kas manė, jog Tomas taps krepšininku. Tačiau viską lėmė didelis jo užsispyrimas.

Kaip tėvas, jam irgi nemažai padėjau, grūdinau įvairiais fiziniais pratimais. Didžiuojuosi abiem savo sūnumis, o ypač Tomu. Jis dažnai grįžta į Alytų, kaip pat sako, bent čia, puikioje gamtoje, gerai išsimiega.

Kitas sūnus Kęstutis gyvena Anglijoje, vysto savo verslą. Turiu tris anūkus ir vieną anūkę. Jauniausi Tomo ir Kęstučio vaikai lanko krepšinio pratybas. Tačiau neprarandu vilties, jog tinklinį žais... mano proanūkiai (šypsosi).