Treko istoriją rašyti pradėjo vyrai

Treko dviračių lenktynės yra persmelktos adrenalinu, o greičio ir taktikos mišinys čia dažnai siejamas su šachmatų žaidimu. Savaitgalį šis sportas grįžta į Panevėžio „Cido“ arenos treką, todėl kviečiame susipažinti su jo įdomybėmis ir Lietuvos treko legendomis.

Trekas atsirado kaip būtinybė dviratininkams ieškant, kur treniruotis žiemą. Ilgainiui sportininkai sugalvojo įvairių rungčių, kaip paįvairinti treniruotes uždarose patalpose. Labiausiai panaši į įprastas dviračių plento varžybas yra skračo rungtis. Keliolika dalyvių startuoja iš vietos ir kovoja dėl pirmosios pozicijos keliasdešimt ratų. Skrače labai svarbu apsiginti geras važiavimo pozicijas ir netikėtai atlikti lenkimo manevrus.

Sprinto rungtyje dalyviai gali važiuoja tik vieną ratą, tačiau įtampa prasideda nuo pirmųjų sekundžių. Dvikovos dalyviai startuoja vienu metu, tačiau labai iš lėto, o kartais net stovi vietoje. Taip yra siekiama išprovokuoti varžovą, kad šis pavažiuotų į priekį ir lenktynes pradėti jam už nugaros. Tokiu būdu iš galo važiuojantis sportininkas susiduria su mažesniu oro pasipriešinimu ir gali tikėtis finiše spurtuoti šviežesnėmis kojomis.

Keirino metu žiūrovus labiausiai stebina greitis. Japonijos trekuose sugalvota rungtis labai panaši į sprintą, tačiau čia startuoja nuo 6 iki 9 dviratininkų. Visi važiuoti pradeda vienu metu, tačiau laikosi paskui tempą diktuojantį motorinį dviratį. Palaipsniui greitėjama iki maždaug 50 km/val. ir tada prasideda lenktynės. Dalyviai finišo juostą kerta važiuodami apie 70 km/val. greičiu, todėl reginys išties įspūdingas.

Broliškas olimpinis auksas

Treko istorija olimpinėse žaidynėse prasideda nuo pat 1896 metų, kai Atėnuose buvo atgaivintos moderniosios žaidynės. Vis dėlto Lietuviai tarp greičiausiųjų treko meistrų startavo tik beveik po šimtmečio. 1988 metais į Seulo olimpines žaidynes kartu su Sovietų sąjungos rinktine išvyko trys lietuviai: broliai Gintautas ir Mindaugas Umarai bei Artūras Kasputis. Visa trijulė buvo persekiojimo lenktynių meistrai, tačiau labiausiai išsiskyrė G. Umaras.

Etapuose Seulo treke jis dominavo iki pat finalo, kur susitiko su australu Deanu Woodsu. Pastarasis diktavo greitesnį tempą ir smarkiai atitrūko nuo lietuvio. Jau atrodė, kad G. Umaro auksinės svajonės palaidotos, finalui net neįsibėgėjus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jo varžovas neapskaičiavo jėgų. Lietuvis metras po metro atsikovojo prarastą atstumą ir finišą kirto kaip olimpinis čempionas.

Praėjus dviem dienoms, jis kartu su A. Kaspučiu, Viačeslavu Jakimovu ir Dmitrijumi Neliubinu komandų persekiojimo lenktynių finale susirėmė su Vokietijos Demokratinės respublikos komanda. Jungtinė lietuvių ir rusų komandą vokiečius 4 km distancijoje aplenkė beveik 0,8 sekundės. Po finišo G. Umaras pasidabino antruoju olimpiniu medaliu, o A. Kaspučio medalių kolekcijoje šalia prieš metus laimėtos pasaulio čempionato bronzos atsirado ir olimpinis auksas. Vis dėlto tik grįžęs į Vilnių, G. Umaras savo antrąjį aukso medalį padovanojo broliui Mindaugui.

Praėjus 8 metams, A. Kasputis ir M. Umaras kartu su Remigijumi Lupeikiu ir Artūru Trumpausku pamėgino pakartoti Seulo olimpinę sėkmę. Iš Atlantos sportininkai grįžo taip ir neužlipę ant nugalėtojų pakylos. Komandinėse persekiojimo lenktynėse jie buvo vienuolikti, tačiau padėjo rimtus pamatus nepriklausomos Lietuvos treko istorijoje.

Po 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių Lietuvos treko pergales pelnytai pranoko plento dviratininkų pasiekimai. Pirmąjį olimpinį medalį Lietuvos rinktinės sudėtyje laimėjo Diana Žiliūtė. 2000 metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse po plento lenktynių ji pasidabino bronzos medaliu.

Po nesėkmingų žaidynių – pasaulio rekordas

Vis dėlto atėjo 2004 metų olimpinės žaidynės ir Lietuvos bei viso pasaulio treko horizonte sužibo nauja žvaigždė. Tuo metu 21-erių metų Simona Krupeckaitė, kaip po finiško kalbėjo pati, pasipuošė tik mediniu medaliu. Atskiro starto lenktynėse ji demonstravo puikų tempą, tačiau iki bronzos pritrūko tik akimirkos. Optimizmo ji neprarado ir užtikrintai dėl medalių tada kovojo sprinto ketvirtfinalio varžybose. Kova su ruse Tamila Abasova buvo tokia artima, kad fotofinišo teisėjai paprašė atlikti papildomą važiavimą. Šis sprendimas S. Krupeckaitei nebuvo palankus ir į pusfinalį ji nepateko.

2008 metų Pekino olimpinės žaidynės dviratininkei nesusiklostė taip sėkmingai ir sprinto ketvirtfinalyje susirungė su būsimąja tų žaidynių nugalėtoja brite Victoria Pendleton. Tąkart lietuvė liko aštunta, tačiau akivaizdu, kad kažkas užvirė sportininkės širdyje.

Kitais metais pasaulio treko čempionate Lenkijoje hito rungtyje S. Krupeckaitė ne tik buvo nepralenkiama, tačiau parodė geriausią laiką pasaulio treko istorijoje. 500 metrų distanciją lietuvė įveikė per 33,298 sek., o šio rezultato niekam nepavyko pagerinti daugiau nei dvejus metus. Tose pačiose varžybose kartu su kylančia treko žvaigžde Aušrine Trebaite komandiniame sprinte iškovojo trečiąją vietą.

Visus šiuos nuopelnus sportininkės stengsis pateisinti birželio 4 dieną vyksiančiose tarptautinėse treko varžybose „Panevėžys 2016”. S. Krupeckaitė čia demonstruos pasiruošimą Rio de Žaneiro žaidynėms, o žiūrovai galės artimiau susipažinti su įvairiomis treko rungtimis.