Į lengvaatlečių varžybas – su pistoletu

Lengvosios atletikos varžybų starteriui Borisui Gilevskiui, neseniai šventusiam 70 m. jubiliejų, teisėjavimas – didelė atgaiva po sunkaus darbo.

Per įvairias lengvosios atletikos varžybas teisėjaujantis vilnietis praeityje buvo gero lygio lengvaatletis, bėgiojo 100 m distanciją (asmeninis rekordas – 10,6 sek.) ir šokinėjo į tolį.  Sportininką iš pradžių treniravo dabar jau šviesios atminimo Leonidas Šepelevičius, o vėliau  - Antanas Černiauskas. 

Lengvaatlečio karjerą B. Gilevskis pradėjo kaip sprinteris, o geriausių rezultatų pasiekė šuolių į tolį sektoriuje.  Dukart tapo Lietuvos šuolių į tolį vicečempionu, į priekį praleisdamas tik šalies rekordininką Antaną Vaupšą. Kai baigė vidurinę mokyklą, B.Gilevskis studijavo tuomečiame Leningrado geležinkelių institute ir studijų metais į tolį nušoko 7 m 58 cm.

Nors jubiliatas jau pensininkas, tačiau ir toliau dirba. Projektuoja geležinkelio "Rail Baltica" atšaką.

Ar seniai teisėjauji lengvosios atletikos varžybose?,-  paklausiau B. Gilevskio.
Nuo 1976-ųjų. Sovietmečiu buvau sąjunginės kategorijos arbitras. Visą laiką mokiausi ir nemažai teko dirbti su to meto geriausiu SSRS starteriu Tomu.

Lietuvoje starterio įgūdžių mokiausi iš dviejų garbingų žmonių: įžymaus vidutiniųjų nuotolių bėgiko Jono Pipynės ir trenerio Alekso Sabeckio. 

Esi nuolatinis Lietuvoje vykstančių lengvosios atletikos varžybų starteris, ar tau patinka ši teisėjo pozicija?
Aš ja gyvenu. Pas mus "Lietuvos geležinkeliuose" labai sunkus darbas ir man teisėjavimas – puiki atgaiva. Teisėjaudamas pastebėjau, kad starterio darbas toks pat atsakingas, kaip ir darbas geležinkelių sistemoje.

Pripratau būti starteriu ir,  kiek tik jėgos ir sveikata leis, su pistoletu dar ilgai nesiskirsiu.

#reklama

Starteris – specifinė teisėjo pozicija, ko gero, ne visi juo gali būti?
Pirmiausiai, labai didelė starterio atsakomybė, be to, reikia pasižymėti gera reakcija, būti atidžiam.  Starteris turi netrukdyti bėgikams, būti lyg nematomas. Jau įgijau daug patirties, tarp lengvaatlečių jaučiuosi savas.

Siekiant būti starteriu, reikia įvykdyti normatyvus, pagal kuriuos starteriai ir yra atrenkami. 

Ar pistoletą pats vežiojiesi į varžybas?
Taip, vežiojuosi savo asmeninį pistoletą. Taip daro visi varžybų starteriai. Pistoletus ir sovietmečiu galėjau vežiotis, skrisdamas lėktuvais, važiuodamas traukiniais, autobusais.

Sovietmečiu daugiausiai starterių buvo iš Baltijos respublikų: Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Mums būdavo patikima aptarnauti pačias svarbiausias varžybas.    

Buvo laikai, kai nebuvo gerų šovinių ir juos tekdavo gamintis kartu su treneriu Aleksu Sabeckiu pagal jo receptą.

Tie šoviniai buvo geriausi Sovietų Sąjungoje. Dabar šovinių problemos jau nėra, jų yra įvairiausių.

Prisimenu, per vieną iš SSRS čempionatą Kijeve visi suvažiavę starteriai rodė savo šovinius. Mūsų lietuviški pagaminti šoviniai buvo pripažinti geriausiais.

Kuriose stambesnėse varžybose teko teisėjauti?
1979-aisiais prieš Maskvos olimpines žaidynes Podolske buvau pakviestas dirbti starteriu SSRS lengvaatlečių atrankos varžybose, kurių metu paaiškėjo SSRS olimpinė rinktinė.

Per tas varžybas daviau startą ir Remigijui Valiuliui, kai jis pateko į rinktinę. Teisėjavau brolių Znamenskių memorialo varžybose, VDR - Lenkijos – SSRS lengvaatlečių mače, SSRS „Urožajaus“ draugijos čempionatuose, daugelyje SSRS čempionatų.

Mes, Pabaltijo starteriai, per SSRS čempionatus buvome ypatingai reikalingi. Dabar nuolat teisėjau per Lietuvos žiemos ir vasaros čempionatus.