Išskirtinis ženklas – skrybėlė

Likimas lėmė su LSĖA prezidentu Kastyčiu Paviloniu kartu augti, sportuoti, lankytis šokių vakarėliuose, o dabar mano gimtajame Alytuje ir dažnai pasimatyti. Mat jis atsikėlė gyventi į šį gražų gamtos kampelį, vadinamą kurortu. Jį nusižiūrėjo dar anksčiau, kai pratybas stadione perkėlė į pušyną, kuriame išsirinko patogų kelių kilometrų ratą.

Balandžio 22-ąją K. Pavilonis šventė 70 metų jubiliejų. Sukakties proga LSĖA prezidentui puikią dovaną pateikė sportinio ėjimo meistrai, kurių net devyni jau įvykdė normatyvus į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. „Žinoma, tai nuostabi dovana, kuria be galo džiaugiuosi, tačiau gaila, kad ne visiems bus lemta vykti į olimpiadą“, – sako K. Pavilonis.

Apie 60 metų atidavei sportiniam ėjimui. Kas tau įskiepijo meilę jam ir kaip dabar vertini savo rezultatus, pasiektus jaunystėje?
Į ėjimą atvedė pirmasis mano treneris Algimantas Grauželis, po to Alytuje treniravo Žibutė Jankauskaitė, o daugiausiai – trejus metus – Rimantas Pilauskas. Su juo kartu treniravomės: jis siekė įvykdyti sporto meistro normą, o aš stengiausi nuo jo neatsilikti.

Vėliau treniruotis pakvietė Melburno olimpinių žaidynių prizininkas Antanas Mikėnas. Atvažiavo, pakalbino, kad turi perspektyvių jaunų ėjikų grupę. Sutikau. Bet taip nutiko, kad aš tik vienas atvažiavau į Vilnių.

Taip ir tapau pirmuoju šio žymaus ėjiko auklėtiniu, kuris pats turėjo atlaikyti įvairius eksperimentus. Pavyzdžiui, nueiti įtūpstais iki Grigiškių ir atgal. Nevalgyti natūralaus medaus, bet išsivirti dirbtinio, treniruotis ne su sportbačiais, bet su slidininko batais pjuvenų takeliu.

Savo rezultatus vertinu nelabai gerai. Nerealizavau savo galimybių. Buvau pasiekęs geriausius Europoje rezultatus jaunių ir jaunimo grupėse. Buvau 1968-ųjų SSSR olimpinės rinktinės kandidatų sąrašuose. Buvau greitas, gal ir dabar nepagerintas 1963 m. trenerio Juozo Šliažo kontrolinėje treniruotėje pasiektas neoficialus Lietuvos rekordas einant 500 m nuotolį – 1 min. 34 sek.

Taip ir likau perspektyvus. Dėl to nenoriu, kad mano auklėtiniai pakartotų mano klaidas per treniruotes, sportinėje buityje.

Gyveni Alytuje, o dirbi Lietuvos olimpiniame sporto centre Vilniuje ir kone kasdien važinėji į darbą. Ar neatsibosta?
Reikia ir važiuoji. Nesusimąstai. Išmokau važinėti greitai, kartais labai greitai. Mūsų policija supratinga – skuba į darbą olimpiečių treneris (šypsosi). Tik su fotoradaru dar neišmokau susitarti.

Lietuvos ėjikai jau priprato po kelis kartus per metus treniruotis egzotiškuose kraštuose. Kodėl juos renkiesi – vilioja dar neaplankytos šalys ar paprasčiausiai tie kraštai tinka ėjikų pratyboms?
Dažniausiai tinka. Mums reikalingos aukštikalnės, besniegės trasos. Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes treniravomės tuometės Jugoslavijos, Čekijos kalnuose, prieš Pekiną – Tian Šanio, prieš Londoną – Alpėse, o dabar prieš Rio – Uoliniuose kalnuose JAV. Paskutinė vasaros stovykla vėl bus surengta Italijos Alpėse.

O dėl egzotinių kraštų – žmogus turi plėsti savo akiratį. Niekam nepakenkė pažintis su svečiomis šalimis, vietinių gyvenimo būdu, gamta, architektūra, istorija. Dažnai patiriame tai, ko joks gidas nepateiks.



Per treniruočių stovyklas rankose visada turi fotoaparatą, filmavimo kamerą. Tų nuotraukų – pilni tavo namai. Gal ketini išleisti fotoalbumą, tarkime, pavadinimu „Kastyčio Pavilonio maršrutai“?
Nuolat kirba tokia mintis. Tūkstančiai nuotraukų. Vien iš Tibeto ir Nepalo – 1 300. Tam reikia pasiryžti.

Pastaruoju metu vaikščioji su kaubojiškomis skrybėlėmis. Kur jas perki ir kodėl joms turi tokią silpnybę?
Čia reikėtų kaltinti alytiškius žurnalistus. Kartą pasirodžiau viešai, vėliau įpareigojo... ir tapo įpročiu. Dar manęs nematė su raudona šerifo skrybėle, Kinijos valstiečio antvožu, Baltistano (Himalajuose) svastikos kepure, Arafato skara, žydų jarmulka.

Turi dar vieną silpnybę – kalnų slidinėjimą. Kokiose šalyse esi slidinėjęs ir kur daugiausiai patyrei teigiamų emocijų?
Šiais metais slidinėjau Kolorado valstijoje Amerikoje. Tai tik 13-oji šalis. Buvo ir Marokas, ir Izraelis, ir vėliau olimpiniu tapęs Sočis. Atsiminimų daug. Ir kai leidomės be trasų nuo Monblano, ir kai įsiterpėme į uždarą Slovėnijos olimpinės rinktinės treniruotę, galimybė pasijusti pasaulio čempionu Kirgizijoje.

Alytiškiai kalba, kad, kol yra Kastytis Pavilonis, tol Alytuje vyksta stambios tarptautinės sportinio ėjimo varžybos. Kaip manai, ar jos dar ilgai bus rengiamos?
Nenoriu, kad taip kalbėtų. Manau, kol yra Valdas Kučinskas, Arūnas Klebauskas, Romas Jurgelevičius, jos vyks. Tai tie žmonės, kurie nedaug šneka, bet daug daro.

Net devyni ėjikai pretenduoja dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, ko iš jų tikiesi?
20 km distancijoje normatyvus įvykdė Brigita Virbalytė, Neringa Aidietytė, Kristina Saltanovič, Živilė ir Monika Vaiciukevičiūtės. Bet galės dalyvauti tik trise. Vyrų 20 km distancijoje jėgas bandys Marius Žiūkas ir Marius Šavelskis, o 50 km – Tadas Šuškevičius ir Artūras Mastianica.

Daugiausiai tikimės iš B. Virbalytės ir N. Aidietytės, kurios realiai turėtų pretenduoti į pirmąjį dešimtuką, o jei viskas klostysis sėkmingai, gali kovoti ir su pačiomis stipriausiomis.

M. Žiūkas yra pajėgus varžytis dėl vietos antrajame dešimtuke, o T. Šuškevičius, jei gerai pasirengs, irgi gali pakovoti dėl vietos antrajame dešimtuke.

Ar įsivaizduoji savo gyvenimą, kai pasitrauksi iš sportinio ėjimo?
Mano žmona Rūta to laukia nesulaukia. Mano, kad aš gėlyną ravėsiu. Žinoma, nenoriu numirti ant asfalto. Gal daugiau skaitysiu, dar vieną muziejų įsirengsiu, gal važiuosiu į Belgiją anūkų saugoti nuo teroristų. Keliausiu mažiau, nes keliauti ir mylėtis reikia jaunam.