Ričardui smagu būti čempionu

Pirmųjų jaunimo olimpinių žaidynių Singapūre čempionas boksininkas Ričardas Kuncaitis rugsėjį pravėrė Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos duris. Pradėjo mokslo metus ir lankys vienuoliktą klasę, tačiau olimpinis jaunimo čempionas dar gyvena žaidynėmis ir jaudinančiu sutikimu Vilniaus oro uoste. Į namus sportininkas grįžo su savo palyda – apie 30 žmonių komanda, kuri atvažiavo jo pasitikti. Jaunojo sportininko automobilyje laukė tortas, tačiau Ričardas jo neparagavo, nes nelabai norėjo, be to, nebuvo kada – buvo apipiltas gausybe klausimų.

Ričardas labai džiaugėsi ąžuolų vainiku ir sakė, kad su juo norėtų vaikščioti visą laiką. Apie Singapūrą jis gali pasakoti valandų valandas, nors šiaip nėra iš kalbiųjų. Paklaustas, ką parvežė tėvams lauktuvių, iš Marijampolės kilęs sportininkas suvalkietiška šnekta nutęsė: „Vajė, vajė – visko: įvairių statulėlių, įvairiausių pakabučių, plakatų su žaidynių atributika, kitų suvenyrų.“

Gimtinėje jis praleido visą savaitę ir gerai pailsėjo. Kaip ir Vilniuje, pas tėvelius jis turi palikęs bokso pirštines, bet jų nė karto nepajudino. „Jei ilsėtis, tai ilsėtis. Nieko neveikiau – daug lovoje gulėjau, skaniai valgiau, išeidavau pasivaikščioti į miestą. Nesitraukiau nuo tėvų nupirkto nešiojamojo kompiuterio, kurį visada vežiojuosi į varžybas ir susipažįstu su savo varžovais. Kompiuterį buvau nusivežęs ir į Singapūrą, belaukdamas kovų prie jo leisdavau vakarus.

Draugės dar neturiu, tai buvau nuo nieko nepriklausomas. Buvo mano dienos, mano valandos. Sulaukiau daug telefono skambučių, įvairiausių sveikinimų. Smagu būti čempionu. Bet jau reikia galvoti apie kitų metų startus, kurių pagrindinis – Europos jaunimo čempionatas, kuriame debiutuosiu“, – sako Ričardas.

Marijampolėje R. Kuncaičiui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jį savivaldybėje priėmė miesto meras Vidmantas Brazys. Su gražiu laimėjimu sveikino Marijampolės apskrities bokso federacijos prezidentas, tarptautinės kategorijos teisėjas Kęstutis Bagdanavičius.
 

ŽINGSNIAI. Bokso pratybas lankė ir olimpinio jaunimo čempiono tėtis Eligijus Kuncaitis, jo pėdomis pasekė ir devynerių metų Ričardas, kurio treneriu tapo Viktoras Grinevičius.

„Į treniruotę pats nuėjau, tėčiui nereikėjo manęs daug įkalbinėti. Prieš tai jau buvau lankęs futbolo ir krepšinio pratybas, bet jose nesuradau savęs. O boksas buvo ta sporto šaka, kuri man tiko“, – pabrėžia Ričardas.
Tačiau pradžia nebuvo daug žadanti. „Nelabai man sekėsi, norėjau viską mesti. Tačiau didelį impulsą davė prieš ketverius metus varžybos Baltarusijoje, po kurių atsirado didelis noras daugiau treniruotis. Kai per pratybas išliedavau prakaito upelius, tada ir sektis pradėjo“, – sako Lietuvos jaunučių ir jaunių čempionas.

Tačiau jo pirmasis treneris V. Grinevičius neskuba aukštinti gabaus mokinio. „Boksininku bus, kai vyru taps ir ringe pirštines surems su suaugusiaisiais. Žavi Ričardo drąsa ir šalti nervai, prieš svarbias kovas jis nesijaudina, neperdega“, – sako treneris.
 

Greitai atėjo ir pačios svariausios pergalės. Per pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatus Ričardas tapo vicečempionu. Šiemet Armėnijoje per jaunimo čempionatą galėjo pelnyti ir aukso medalį – kova buvo pralaimėta po labai atkaklios kovos 2:4. Marijampolietis medaliu ir džiaugėsi (iškovotas kelialapis į Singapūrą!), ir buvo kiek nusiminęs.

„Pirmajame raunde apmaudžiai praradau du taškus, kurie viską ir nulėmė, nes vėliau kova buvo apylygė“, – teigia sportininkas.

Po šio laimėjimo Marijampolės „Sūduvos“ vidurinės mokyklos moksleivis buvo pakviestas toliau meistriškumo kelti į Vilniaus olimpinį sporto centrą. Tada jis buvo baigęs devynias klases. Ričardo tėveliai Jurgita ir Eligijus Kuncaičiai iš pradžių nelabai norėjo skirtis su sūnumi, tačiau po pašnekesių su treneriu Vladimiru Bajevu vis dėlto sutiko. Dabar Ričardo tėvai nesigaili, kad jų sūnus išvažiavo mokslų ir sporto tęsti į Vilnių.
 

Jaunasis sportininkas džiaugiasi, kad grupė, kurioje jis treniruojasi, stipri. Labai prityręs, reiklus ir puikiai boksą išmanantis treneris V. Bajevas. Pratybos nėra lengvos – į „Sportimos“ universalią sporto salę, esančią Ąžuolyno gatvėje, tenka eiti vienuolika kartų (!) per savaitę. Gerai, kad Ričardas gyvena Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje ir iki salės – vos penkios minutės kelio. Per pratybas bėgioja, stiprėja fiziškai, boksuojasi.
Bendrabutyje gyvena viename kambaryje su savo vaikystės draugu Tautvydu Statkevičiumi, irgi boksininku, kuris į Vilnių išvažiavo porą metų anksčiau nei Ričardas. Abu draugai nemokamai maitinasi Ozo vidurinės mokyklos valgykloje.
 
Tvirtai sudėtas ir nedidukas, 165 cm ūgio, R. Kuncaitis teigia, kad jis yra jėgos boksininkas. Tačiau gatvėje jaunajam sportininkui jėgos neteko panaudoti. Išskyrus porą kartų vaikystėje, kada susipešė su savo bendraamžiais ir į darbą buvę paleidęs kumščius. Dabar į muštynes Ričardas nesivelia ir sako, kad tai – žemas lygis.

Ričardas džiaugiasi, kad jis šeimoje ne vienas boksininkas – sugrįžus į namus galima su tėčiu profesionaliai padiskutuoti apie jųdviejų mėgstamą sporto šaką. Šių metų sezoną sportininkas jau baigė.
Ričardas paslapčia galvoja ir apie Londono olimpines žaidynes, bet treneris V. Bajevas jam pataria neskubėti.

Marijampolietis dar jaunas, jam reikia labiau subręsti, o tada nepastebimai ateis ir Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Ričardo pati mėgstamiausia svorio kategorija – iki 64 kilogramų. Šioje kategorijoje norėtų boksuotis ir per kitąmet vyksiantį Europos jaunimo čempionatą. „Labai gera svorio kategorija – nei per daug, nei per mažai. Plius dar laiminga – ji man atnešė visas pergales. Ir kitąmet noriu tapti čempionu“, – šypsosi R. Kuncaitis.