Prieš lemiamą startą - kova su savimi

Maratonininkė Vaida Žūsinaitė dar praėjusiais metais laužė galvą, su kuria rungtimi ji turėtų sieti sportinę karjerą. 2012-aisiais bėgikė per plauką neįvykdė olimpinio normatyvo 3000 m kliūtinio bėgimo rungtyje, jos treneris Romas Sausaitis matė perspektyvų 10 000 m distancijoje, tačiau pačią lengvaatletę viltingai nuteikė debiutinis maratonas, kurį jį įveikė 2014-ųjų rudenį Vilniuje.

V.Žūsinaitė pasirinko maratoną. Balandį Hanoveryje (Vokietija) maratone lietuvė finišavo penkta, distanciją įveikusi per 2 val. 32 min. 50 sek. Net 10 min. 23 sek. – tiek greičiau nei Vilniuje 42,195 km distanciją įveikė bėgikė, nugvelbusi paskutinį kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Prisiminkime lemiamas varžybas, kuriose iškovojote olimpinį kelialapį. Kokios mintys buvo prieš startą? Ar tikėjote, kad pavyks pasiekti norimą rezultatą?, – lengvoji.lt paklausė V.Žūsinaitės.
Likus dviem savaitėms iki varžybų prasidėjo psichologinė įtampa – atrodė, kad ūžia ausyse, kažkoks nerimas. Bet kai nuvykau į vietą, atsirado ramybė ir prasidėjo mobilizacija. Pradėjau tikėti, kad viskas bus gerai. Tos dvi savaitės buvo sunkiausios, reikėjo su savimi kovoti.

O varžybų metu nebuvo minčių, kad gali nepavykti?
Bėgant dingo visos abejonės. Esu iš tų, kurios nebėga greitai pusės maratono, tačiau pas mane yra tas kentėjimas. Visada pradedu ramiai, pradžioje net kiek stabdausi ir stengiuosi tolygiai įveikti maratoną. Nubėgus 5 km lyg ir antkaulius pradėjo skaudėti, šiek tiek išsigandau, bet Ignas (tempą palaikęs bėgikas Ignas Brasevičius – aut. past.) nuramino, kad įšilsiu ir viskas bus gerai.

Trasoje buvo sukeltas stresas, kai 15-ame, 20-ame ir 25-ame kilometruose neradau savo gėrimo. Kažkas iš bėgančių priekyje paimdavo mano gėrimus. Kai po 15 km neradau, galvojau, jog nieko čia tokio, nebuvo 20-ame – nieko, prabėgdama paėmiau vandens ir atsigėriau. 25-ame irgi neradau, galvojau, kas bus, jei nebus iki pat pabaigos. Maitinimas bėgant yra svarbu, bet vieną varžovę aplenkiau ir po to gėrimą radau, įtariu, jog ji ir paimdavo (juokiasi).

Kada patikėjote, jog pavyks aplenkti iki šiol trečią laiką tarp Lietuvos maratonininkių turėjusią M.Juodeškaitę?
Gal kai pamačiau pusę maratono laiką. Laikas buvo geras ir gerai jaučiausi, todėl patikėjau, kad tikrai galiu pasiekt tikslą ir dar pagreitėti. Nuo 30-to kilometro vėl apniko abejonės, baisu buvo į laikrodį žiūrėti ir klausti, ar „tilpsime“ į laiką. Likus trims kilometrams Ignas pasakė, kad pakentėčiau ir išbėgsiu iš 2 val. 33 min. Finišo tiesiojoje žiūrėjau į laikrodį ir spaudžiau, kiek ėjo.

Ar prieš metus būtumėte patikėjusi, kad pavyks prasibrauti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Jei netikėčiau, tai nesiruoščiau. Labiausiai bijojau, kad grįžus po stresinio lūžio gal jausis, skaudės. Nerimavau, kad galiu nespėti pasiruošti, atsigauti ir kad kartosis trauma. Visą laiką sporte būna, kad prasčiau padarai treniruotę, nekaip jautiesi, tai vėl apninka abejonės. Su tuo reikia susitvarkyti. Kuo toliau, tuo labiau tikėjau, kad aš būsiu ta trečia.



Kurią maratonininkę laikėte pagrindine varžove dėl vietos Rio?
Iš visų tikėjausi, kad bet kuri gali iššauti. Kaip aš tikiuosi, jog daug pagerinsiu asmeninį rekordą, taip ir kitos gali pagerinti. Visos galėjo bėgti per 2 val. 34 min. 30 sek., net nežinau, kuri varžovė buvo stipriausia. Kuri važiuos galėjo lemti ir menkiausios detalės.

Rudenį pirmą savo maratoną įveikė Monika Juodeškaitė. Ar nebuvo šoko, kad ji pasiekė tokį rezultatą?
Kai pamačiau Monikos rezultatą, tikrai buvo „wow“. Pirmą kartą žmogus bėgo, rezultatas tikrai geras. Motyvavau save, kad irgi galiu bėgti dar geriau. Be to, kai praėjusiais metais bėgau Hanoveryje, nesijaučiau gerai.

Praėjusiais metais patyrėte stresinį lūžį. Ar nėra baimės, kad trauma gali pasikartoti?
Iš pradžių tas nerimas buvo, tačiau su kiekviena treniruote jaučiausi vis geriau. Dabar turiu daugiau patirties, labiau rūpinuosi pėdomis ir apskritai kūnu. Stengiuosi neperspausti. Aišku, minčių atsiranda, kad gal kita koja ar ranka lūš, bet visiems būna tokių pamąstymų po traumų. Jei protingai viską atliksiu, panašių traumų išvengsiu.

Per Lietuvos uždarų patalpų čempionatą apie olimpines žaidynes kalbėjote nedrąsiai. Galima sakyti, kad tai buvo tarsi psichologinė apsauga?
Gali būti ir taip, viduje tikrai tikėjau, bet po praeitos olimpiados, kai nedaug trūko iki normatyvo, save buvau paruošusi, kad gyvenimas nepasikeičia į blogąją pusę. Taip susikūriau ramybę, kad ko čia stresuoti ir nervintis. Būtų tik blogiau, jei būčiau užtikrinta dėl patekimo, galbūt perdegčiau.

Kas dabar? Euforija dar išliko?
Dar po maratono norisi atsigauti, nors fiziškai atsigavau stebėtinai greitai. Pavargusi esu psichologiškai, noriu atsigauti ir grįžti į gerą sportinę formą. Jau pradėjau treniruotis po du kartus per dieną, norisi iš bėgimo jausti malonumą.

Lietuvoje prasideda masinių bėgimų sezonas. Tarp šių startų įsipins ir Europos čempionatas. Ar jis yra sezono planuose?
Su treneriu pasitarėme, kad tikriausiai nėra. Olimpiada yra svarbiausias kiekvieno sportininko startas, norisi labiau susikoncentruoti jam, išvykti į treniruočių stovyklą padirbėti.

Europos čempionatas man yra netinkamu laiku, pagal mūsų planus šiek tiek kertasi ir tikriausiai jį praleisime. Varžybų planai iki Rio de Žaneiro jau sudėlioti.