Vietoj teisininkės diplomo – trenerės kelias

Vilniaus sporto centro lengvosios atletikos trenerė Tatjana Krasauskienė praeityje buvo lengvaatletė, šuolininkė į tolį, o dabar – trenerė. Ji puikiai mena pirmąjį susitikimą su geriausia savo auklėtine, daugkartine Lietuvos šuolių į aukštį čempione ir rekordininke Airine Palšyte.

„Pirmą kartą ją pamačiau 2003-iaisiais per Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų lengvosios atletikos varžybas manieže. Ši gražutė, lieknutė sportininkė rungtyniavo su dvejais metais vyresnėmis varžovėmis, „žirklėmis“ peršoko 1,35 metro ir užėmė trečią vietą. Iš kitų mergaičių tada vienuolikmetė Airinė niekuo neišsiskyrė, bet pamačiau, kad ji galėtų būti gera šuolininkė į aukštį, ir pakalbinau ateiti į pratybas. Tuo metu ji lankė baletą, krepšinį, grojo pianinu, todėl prikalbinti į lengvąją atletiką nebuvo lengva, tam prireikė poros metų. Lankydama šeštą klasę Airinė jau nesiblaškė ir nusprendė tapti lengvaatlete“, – LTOK žurnalui "Olimpinė panorama" pasakojo T.Krasauskienė.

Dabar Airinė – Lietuvos šuolių į aukštį rekordininkė (1,98 m), pasaulio ir Europos jaunimo vicečempionė, Europos jaunimo iki 23 m. vicečempionė, 2011 m. universiados vicečempionė ir 2015 m. čempionė, šių metų pasaulio uždarų patalpų čempionato ketvirtos vietos laimėtoja. Ar sunku su ja dirbti?
Dirbti su žmonėmis apskritai yra sunku. Jaunus sportininkus nori nenori turi valdyti. Bet kai jie sulaukia 18 metų ir daugiau, autokratiškas valdymas tampa neįmanomas. Tada su auklėtiniu prasideda kitas bendravimas, atsiranda tandemas.

Aš įsiklausau į Airinės nuomonę, o ji – į manąją. Šias dvi nuomones stengiamės suderinti taip, kad jos sutaptų. Airinės negaliu versti daryti to, ko ji nenori. Sportininkė gerai pažįsta savo kūną, ji šokinėja į aukštį, o ne aš.

Džiaugiuosi, kad nuo jos nereikia vaikyti draugauti norinčių vaikinų. Nuo šešiolikos metų šuolininkė rimtai draugauja su buvusiu lengvaatlečiu, 400 m barjerinio bėgimo trasoje sėkmingai rungtyniavusiu Valdu Valinteliu. Baigęs biochemijos bakalauro studijas, prieš ketverius metus jis išvažiavo mokslų tęsti į Daniją, o dabar Kopenhagoje dirba.

Gal po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių teks atšokti jų vestuves?
Nenustebčiau, nes jų draugystė labai graži.

Kaip ir praėjusiais metais Prahoje per Europos uždarų patalpų čempionatą, taip ir šiemet per pasaulio čempionatą Portlande Airinė buvo labai arti medalio: peršoko tiek pat, kiek ir prizininkėmis tapusios šuolininkės (1,96 m). Aukso medalio laimėtojai amerikietei Vashti Cunningham šis aukštis pakluso pirmuoju bandymu, ispanei Ruth Beitiai ir lenkei Kamilai Licwinko antruoju, o ketvirtą vietą užėmusiai Airinei – trečiuoju.
Žinoma, labai apmaudu, kad nepavyko laimėti medalio, kuris buvo ranka pasiekiamas. Vadinasi, dar ne laikas, kažko pritrūko, buvo ne jos diena. Pasiekimas, žinoma, labai svarus, bet galėjo būti dar geresnis.

Šį sykį Airinę iš vėžių išmušė neįprastas varžybų formatas. Per apšilimą ji nesunkiai peršoko 1,85 m. Po bandomųjų šuolių visos sportininkės buvo išvestos iš sektoriaus, o vėliau kiekviena atskirai su fanfaromis ir fejerverkais buvo pristatyta arenoje. Ši naujovė Airinę išblaškė, vėl reikėjo kauptis varžyboms.

Pradinis 1,84 m aukštis, kaip ir lenkei K.Licwinko, Airinei pakluso tik antru mėginimu. Pastaraisiais metais tai pirmas kartas, kai ji pirmuoju bandymu neperšoko pradinio aukščio. Kaip ir kitos šuolininkės, ji buvo gerai pasirengusi čempionatui, tik ne viskas pavyko.

Kada Airinė galėtų įveikti visų šuolininkių trokštamą dviejų metrų ribą?
Du metrus įveikti ji buvo pasirengusi prieš dvejus trejus metus, tačiau vis kažko pritrūkdavo: tai sėkmės, tai kokia traumelė prikibdavo. Per pernykštį Lietuvos čempionatą ji buvo peršokusi 1,99 m, bet dėl teisėjų aplaidumo šis rezultatas nebuvo įskaitytas ir pripažintas Lietuvos rekordu.

Lietuvoje šokinėti ypač sudėtinga, nes nėra normalių, kokybiškų kartelių ir normalios aukščio matuoklės. Būdama tarptautinėse varžybose atidžiau seku ir filmuoju, kaip teisėjai matuoja aukščius, kokią jie turi įrangą. Patikėkite: tokios įrangos, kokia yra Lietuvoje, niekur kitur neteko matyti.

Gal dviejų metrų aukščiui įveikti nepamaišytų ir psichologo pagalba?
Turime psichologę Inesą Kraujutienę, kurią suradome netoli Vilniaus lengvosios atletikos maniežo. Tikimės, kad ji mums padės. Geri psichologai dirba ir Lietuvos olimpiniame sporto centre, bet taip jau susiklostė, kad sveikatos psichologę susiradome pačios.

Aš irgi pas ją vaikštau. Manau, mums abiem į gera, kad naudojamės vienos psichologės teikiamomis paslaugomis. Tas pats žmogus žino ir mano, ir sportininkės problemas. Santykiai nuo to tik gerėja.

Jaunystėje ir pati aktyviai sportavote, buvote pajėgi barjerininkė ir šuolininkė į tolį.
Sportuoti pradėjau lankydama septintą klasę. Man tada buvo 14 metų, treniravo Valentinas Sabaliauskas. Tai buvo puikus laikas, patys gražiausi mano jaunystės metai. Tik dabar supratau, kaip man pasisekė, kad galėjau treniruotis pas tokį puikų specialistą. Jis mane išmokė dirbti be vadinamųjų atsigavimo priemonių, kurios dabar labai populiarios. Mums treneris duodavo tik vitaminų. Esu įsitikinusi, kad galima švariai treniruoti sportininkus.

Šuolių į tolį sektoriuje mano geriausias pasiektas rezultatas – 6,26 m. Tai sporto meistro norma. Tuo metu buvo ypač stipri šuolininkių į tolį komanda: garsioji Vilhelmina Bardauskienė, Margarita Starkutė, Margarita Treinytė, Svetlana Baziukienė, Vida Grumadaitė, Olga Jonikienė, nemažai talentingų jaunų šuolininkių, kurioms nebuvo sunku nuskrieti už 6 m ribos.

V.Bardauskienės taip ir nepavyko nugalėti, tenkindavausi prizinėmis vietomis. Trumpai bėgiojau nuotolius su barjerais, atstovavau Lietuvos jaunių rinktinei. Bet barjerinis bėgimas nebuvo mano pagrindinė rungtis. Praktiškai išbandžiau visas daugiakovės rungtis, kelis kartus mėginau jėgas penkiakovės varžybose, kuriose tada dar nebuvo ieties metimo ir 800 m bėgimo.

Kodėl pasirinkote trenerės kelią?
Gana atsitiktinai. Vilniaus universitete norėjau studijuoti teisę, buvau padavusi dokumentus. Dabar net negaliu pasakyti, kas mane paskatino juos atsiimti ir nunešti į Vilniaus pedagoginį institutą. Panorau studijuoti geografiją ir fizinį auklėjimą.

Gavusi diplomą pradėjau dirbti Vilniaus lengvosios atletikos mokykloje. Savo darbovietės nekeičiau iki šių dienų, tik dabar Lengvosios atletikos mokyklos jau nebėra, yra Vilniaus miesto sporto centro lengvosios atletikos skyrius.

Iš pradžių, gal 15 metų, visus savo auklėtinius treniravau daugiakovės principu, bet daugiausia su šuolininkais į tolį, kol vieną dieną man ši rungtis atsibodo. Pagalvojau: užtenka to tolio, pereisiu prie šuolių į aukštį, kur yra tik kartelė.

Pradėjau treniruoti Kariną Vnukovą. 1995 m. ji peršoko 1,78 m ir pasiekė Lietuvos 14-mečių rekordą. Ši talentinga auklėtinė į tolį šoko už 6 m, vilčių teikė trišuolio sektoriuje. Karina dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse, per didžiulę liūtį į aukštį peršoko 1,85 m ir užėmė 11 vietą.

Prieš tai treniravau talentingą SSRS jaunių ir jaunimo čempionę Raimondą Klimašauskaitę, kuri būdama šešiolikos į tolį nušoko 6,40 m, į aukštį – 1,83 m. Grupėje treniravosi ir nedidukė 1,62 m ūgio Janina Lapo, kuri į tolį nuskriejo 6,39 m. Išugdžiau nemažai sporto meistrų ir kandidatų į sporto meistrus.



Kaip Rio olimpinėms žaidynėms rengiasi A.Palšytė?
Iki gegužės mėnesio griežtai suplanuotos visos treniruočių stovyklos. Balandžio pradžioje treniravomės Lietuvos lengvaatlečių pamėgtoje vietoje – Alfaz del Pi miestelyje Ispanijoje, o gegužę lauks pratybos Kanarų salose, Tenerifėje, kur tobulinsime šuolių į aukštį techniką. Dar planuojame dalyvauti Europos čempionate.

Esame dėkingos masažuotojui Zigmui Živatkauskui, bet jam dėl amžiaus sunku su mumis skraidyti į treniruočių stovyklas. Džiaugiamės, kad atsirado kitas geras masažuotojas, kineziterapeutas Mantas Lesnickas. 

Pasak Lietuvos sporto medicinos vyriausiojo gydytojo Edmundo Švedo, Airinei ypač reikalinga medicinos priežiūra, nes jos kūnas gana problemiškas, jame daug silpnų vietų, atsigauti nelengva, todėl be medicininės pagalbos Airinė negali išsiversti.

Mano, kaip trenerės, nuomone, gegužės mėnesį Airinei nereikėtų dalyvauti varžybose, bet ji turi įsipareigojimų savo rėmėjai „Nike“ kompanijai, kuri norėtų, kad sportininkė dalyvautų „Deimantinės lygos“ varžybose Judžine (JAV).

Kelionė gana sudėtinga, tuo pat metu gegužės pabaigoje vyks ir „Cosma“ klubo varžybos Turkijoje. Jei būtų mano valia, Airinės neleisčiau dalyvauti nei ten, nei ten. Labai norėčiau, kad būtų rastas tinkamas kompromisas.

Ar tenka kuo nors nusiskųsti darbe?
Skųstis tikrai niekuo negaliu. Gaunu viską, kas man priklauso pagal turimą kategoriją. Dėl atlyginimo pretenzijų neturiu, o dėl darbo sąlygų, be abejo, graudu. Aš pati sportavau geresnėmis sąlygomis, nei dabar treniruojasi Airinė. Tas pats maniežas, tas pats stadionas. Esu dėkinga maniežo vedėjui Egidijui Zvilnai, kuris kiek galėdamas stengiasi mums padėti. Bet paties maniežo galimybės ribotos.

Kaip manote, kiek Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse peršoks Airinė?
Jeigu Airinė bus sveika, finale turėtų šokinėti. Jeigu po kvalifikacinių varžybų iki finalo pavyks gerai atsigauti, aštuntuke turėtų būti. Kol kas tokia mano svajonė.