Turkiškos pamokėlės

Pasaulio krepšinio čempionatą Turkijoje Mindaugas Špokas stebėjo kur kas akylesnėmis akimis nei daugelis sirgalių ir renginio svečių. „Eurobasket 2011“ Organizacinio komiteto vadovas pasidalijo įspūdžiais apie tai, kaip buvo organizuotas svarbiausias metų krepšinio renginys, ir mintimis – ko iš turkų būtų galima pasimokyti, organizuojant 2011 m. Europos čempionatą Lietuvoje.

„Jeigu kalbame apie visą čempionatą apskritai, galima pasakyti, kad tai buvo aukščiausio lygio renginys, suorganizuotas beveik nepriekaištingai, – sakė M. Špokas. – Galima rasti smulkių minusų, neigiamų dalykų, kuriuos reikėtų taisyti, tačiau iš esmės turkams galima rašyti aukščiausius pažymius.“

Kaip vieną iš daugelio teigiamų pavyzdžių M. Špokas paminėjo faktą, kad visos komandos buvo atskraidintos ir parskraidintos nemokamai, nes Turkijos oro linijų bendrovė buvo viena iš čempionato rėmėjų.

„Aišku, ir bendras viso renginio biudžetas buvo įspūdingas – vietos organizatoriai oficialiai skaičių neminėjo, tačiau neoficialiai užkulisiuose buvo kalbama apie didesnę nei 60 mln. eurų sumą“, – pasakojo „EuroBasket 2011“ Organizacinio komiteto vadovas.

„Kai kur galėsime lygintis su turkais, kai kur – ne, nes tiesiog neturėsime tiek lėšų“, – teigė M. Špokas, pabrėždamas, kad prilygti turkams apgyvendinimo srityje tiesiog neįmanoma, nes tokių viešbučių, kokių yra Turkijoje, Lietuvoje paprasčiausiai nėra.

„Vertinant apgyvendinimą ir susisiekimo sąlygas – iki turkų mums labai toli. Lenkiame galvas prieš jų viešbučius. Nesame ta šalis, kuri komandoms galėtų pasiūlyti penkių žvaigždučių viešbučius. Lietuvoje jų tiesiog neturime, o turkai juos gali pasiūlyti kiekviename mieste. Netgi Izmire komanda gyveno labai gerame viešbutyje. Be to, tokius prabangius autobusus, kuriais turkai vežiojo komandas, Lietuvoje galėtume ant pirštų skaičiuoti“, – sakė M. Špokas.

„Labai sužavėjo policijos darbas, transporto priemonių patikra. Tam didelį dėmesį, be abejo, turėsime skirti ir mes. Nors ir vėl galimybės skiriasi – tiek metalo detektorių, kiek Turkijoje buvo išrikiuota prie vieno įėjimo į areną, turbūt nerastume visoje Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad čempionatą Turkijoje stebėjo ir vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis. Dabar jo tikrai nereikės įtikinėti, kad saugumui užtikrinti reikia išties didelių pajėgų.“

Paklaustas apie organizacinius trūkumus, M. Špokas vardijo tik detales. „Pirmą dieną žmonių įleidimas į areną vėlavo po pusvalandį ir daugiau, mat kiekvienas įeinantysis buvo tikrinamas metalo detektoriumi, o tokiam žmonių antplūdžiui turkai nebuvo pasiruošę. Antrą dieną ir vėliau įėjimas buvo lengvesnis. Kontrolė išliko griežta, bet ji tapo labiau organizuota.

Nustebino prastos savanorių darbo ir poilsio sąlygos. Jie neturėjo poilsio kambarių. Buvo tam tikrų nesklandumų ar skundų ir iš komandų. Pavyzdžiui, dėl maitinimo. Paaiškėjo, kad valgyti krepšininkai gali kiek nori, bet gėrimai riboti – vienas gėrimas nemokamas, už kitą turėjai sumokėti. Tai atrodė labai keistai. Tiesa, vėliau viskas buvo išspręsta. Buvo bėdų ir su rankšluosčiais. Vis dėlto reikia pripažinti, kad turkai išsiskyrė operatyvumu. Visas problemas spręsdavo operatyviai ir dažniausiai komandų naudai.“

Turkų arenos M. Špokui įspūdžio nepadarė. „Manau, mūsų arenos geresnės. Ne pagal dydį, tiesiog mūsų arenos modernesnės. Pavyzdžiui, finalinio etapo rungtynės vyko arenoje, kurioje nebuvo kubo, tik šoniniai ekranai, nors tai vienas svarbiausių reikalavimų. Slogų įspūdį paliko plastikinės kėdės, gana prastos rėmėjų ložės. Manau, čia turime pranašumą – mūsų arenos gražios ir jaukios, o turkų – tiesiog monolito gabalai. Pavyzdžiui, arena Izmire pastatyta 2005 m., tačiau susidaro įspūdis, kad tai tiesiog sutvarkyta 15–20 metų senumo arena.

Tiesa, labai sužavėjo infrastruktūra aplink arenas, pagalbinės patalpos. Ten vietos yra sočiai, nors, pavyzdžiui, Izmire buvo išnaudota tik 70 proc. pagalbinių patalpų. Mūsų arenos, deja, turi labai mažas užkulisines patalpas, kurių reikia logistikai, maitinimui, žiniasklaidos darbui ir pan.“, – kalbėjo M. Špokas.