Estiškas imtynių fenomenas Europoje

Jaunieji atletai ir atletės kovojo šešiose amžiaus grupėse nuo pirmokų iki dvidešimtmečių.

Didžiausias imtynių turnyras Europoje – taip imtynių varžybas vykusias Estijos sostinės "Saku Suurhall" arenoje įvardino  renginio organizatoriai. Ir šie žodžiai ne iš piršto laužti. Reaktyviniu greičiu įsiliejęs į imtynių pasaulį "Tallinn Open" imtynių renginys, kuriame dalyvavo arti 2000 imtynininkų, skaitlingumu keturgubai ar net penkiagubai pranoko senas tradicijas puoselėjusius Kolbotno taurės (Norvegija) ir Velykinio turnyro Utrechte (Olandija) organizatorius.

Europos imtynių gerbėjai jau lenkia galvą prieš turnyro krikštatėviu vadinamą Vello Leithamą, tačiau iki pasaulinės viršūnės užkariavimo Kanadoje gimusiam estui teks žengti dar ne vieną ryžtingą žingsnį. Žinoma, jei jis to panorės. Mat pernai Irano imtynių federacija trimitavo, kad priviliojusi ant sostinės "Azadi Hall" arenoje patiestų penkiolikos kilimų 2100 dalyvių ir pateko į Guinnesso rekordo knygą kaip masiškiausias imtynių renginys.

Tiesa, yra vienas „bet“ – persai ko gero nežinojo, o gal tiesiog žinot nenorėjo (greičiausiai taip ir buvo), kad dar šiame šimtmetyje, 2011 metų rugsėjo 17-25 dienomis Ulan Batoro centiniame stadione kovojo 6002 imtynininkai.  Čingischano ainiai triūbijo, jog kovotojai atvyko iš 21 Mongolijos provincijos, o kantriausiems klajokliams žirgais teko belstis net 1700 kilometrų! Manau, kad be varžybų ir šis daugiadienis vojažas vertas dėmesio, nors kita vertus lietuviams tokie atstumai nė motais. Visi puikiai pamename Gintauto Babravičiaus ir kompanijos žygį žemaitukais iki Juodosios jūros ir atgal. Tąsyk kelionėje jie sukorė 2000 kilometrų.

Bet grįžtame prie imtynių. Įdėmiau pasidomėjus, akis patraukė JAV koledžų auklėtinių pramogos ant imtynių kilimo. Yra įprasta, kad didžiausias šurmulys vyksta kovą, kuomet NCAA „kovo beprotybėje“ santykius aiškinasi folk stiliaus imtynininkai. Taigi, JAV universitetuose šaknis įleidusios imtynės paskatino rengti įvairius turnyrus ir, pavyzdžiui, Ohajo valstijos sostinėje Kolambe “Ohio Tournament of Champions” varžybose ant 36 imtynių kilimų jėgas išmėgina apie 3500 atletų.

Ar įsikinkė V. Leithmanas į lenktynes dėl dalyvių rekordo - neaišku. Matyt, pirmiausia jis mėgins ištaisyti įvairias savo renginio kliurkas. Iškart pasakysiu, kad įvairūs nesusipratimai paskendo didingame imtynių procese ir pats renginys nusipelnė tik aukščiausio laipsnio pagyrų. O išsakyti pastebėjimai daugiau patirtinio pobūdžio. Ką gali žinoti, gal ir mes išaugsime iš vaikiškų kelnaičių ir paseksime šiaurinių kaimynų pavyzdžiu.

Kas erzino? Visų pirma techniniai nesusipratimai ir informacijos stoka. Todėl daugiau racionalus nei ambicingas keturių vaikų tėvas prioritetus pasiryžęs teikti kokybei ir, pasak varžybų vyriausiojo teisėjo Tanilo Renterio, pirmiausia kategoriškai bus atsisakytas dalyvių svėrimo varžybų dieną. „Sportininkai, kuriuos mes tarpusavyje vadiname “paskutinės sekundės keleiviais“ (tokiems duok kad ir mėnesį, vis tiek pavėluos) sujaukia sekretoriato darbą. Tuo tarpu sekretoriato darbuotojams reikia varžybų dieną skubiai suvedinėti informaciją, todėl natūralu, kad įsivelia klaidų, o klaidos sukelia grandininę reakciją – varžybos vėluoja, dalyviai nepatenkinti, apdovanojimų ceremonijos baigiasi vėlai vėlai vakar“, – skėsčiojo rankomis teisėjas T.Renteris.



Teisėjas neneigia, kad galėtų viskas vykti kus kas glotniau ir pripažįsta, kad šiuos nepatogumus lėmė itin didelis varžybų dalyvių antplūdis, kuriam reikėtų papildomo pasirengimo. „Padidėjusių apkrovų neatlaiko sekretoriato kompiuteriai. Užlūžtanti technika stabdė darbą ant dalies kilimų, atsirado neplanuotos pauzės. Visas šias problemas žinome, analizuojame ir taisome. Tikiuosi, kad kitąmet darbas vyks sklandžiau. Viliamės, kad išvykę svečiai daugiau prisimins puikią sportinę atmosferą iš neeilinio renginio. „Tallinn open“ dalyviai pateko tarp tų laimingųjų, kurie dienas praleido didžiausiame imtynių renginyje. O tokių, įskaitant sportininkus, trenerius ir komandų vadovų buvo tik pora tūkstančių“, – kalbėjo geros nuotaikos po atslūgusių rūpesčių nepraradęs T.Renteris.

Nepaisant šiokių tokių nesusipratimų, turnyras alsavo kažkokia magija. Po pirmų kovų treneriai ir sportininkai apsiprato, adaptavosi ir iš pažiūros chaotiškoje aplinkoje pradėjo rasti racionalaus judėjimo apraiškų. Vis dėlto 16 kilimų yra ne juokai. Medicininę patikrą praėję sportininkai žino žaidimo taisykles ir, atvykdami į Taliną, iš esmės sutinka su pasiūlytomis sąlygomis, kurios iš trenerių, komandų vadovų ir pačių atletų reikalauja atidumo ir susikalbėjimo. Nėra taip, kad išgirsti pranešėjo kvietimą ir pėdini ant kilimo. Kol kas Taline už informaciją reikia pakovoti, todėl į šias varžybas kol kas nepatartina vykti silpnų nervų dalyviams – bus beprasmiškai aukojamas laikas organizatorių paieškom, barniai, beviltiškam menamos teisybės įrodinėjimui. Konvejeris paleistas ir nieks nelinkęs grįžčiotis atgal.

Kita vertus, teisėjai, kurių didžioji dalis atvykusi iš Suomijos, buvo susipažinę su problematika ir trumpalaikius imtynininkų vėlavimus toleravo.

Nepadoru būtų nepaminėti Martiną Plesarą. Imtynių treneris, poetas ir rašytojas estišku greičiu darbavosi su mikrofonu ir monotoniškai, bet kantriai po kelissyk kviesdavo blūdinėjančius sportininkus.

Dar apie svėrimą. Kartais susidaro įspūdis , kad kai kuriuose turnyruose užsienyje ir net Lietuvoje svarstyklės yra butaforinės ir jos pastatytos kažkur prie sienos tik tam, jog taip reikia. Nėra abejonių, kad turnyrų šeimininkai turi pranašumą (namų sienos tiesia pagalbos ranką jau nuo svėrimo) ir tą pranašumą išnaudoja. Todėl yra reti, tačiau kartais pasitaikantys atvejai, kai tarpusavyje ant kilimo kovoja akivaizdžiai nevienodo svorio atletai. Taline tokios kombinacijos nepraėjo. Bent neteko matyti. Tačiau stebėjau kitą sceną – tradiciškai rusų ir kazachų treneriai maldavo nepastebėti kelių šimtų gramų viršsvoriui, bet jauni svorio kontrolieriai spaudimui nepasidavė. Gal iš tikrųjų estai rusiškai nesupranta?

Ir dar. Varžybų mastą galima buvo vertinti pagal apdovanojimų ceremoniją. Pirmos dienos prizininkų medalių ir diplomų įteikimas tęsėsi beveik dvi valandas! Į dalykinius susitikimus dviračiu mėgstantis atvykti varžybų organizatorius Vello Leithamas dirbo išsijuosęs ir prizininkams dovanojo įspūdingus bei masyvius medalius su dukart 1938 metų Berlyno olimpinių žaidynių nugalėtojo Kristjano Palusalo atvaizdu.

Ar verta vykti kitąmet? Net neabejoju. Dalyvavimas estiškame turnyre – tai dalyvavimas imtynių istorijos kūrime. Tai itin svarbu dabar, kuomet tarptautinė imtynių federacija akylai stebi imtynių veiklą, o pretendentai įsilieti į olimpinį judėjimą stebi imtynininkus ir laukia mūsų klaidų.

Iš viso „Tallinn open“ tarptautiniame imtynių turnyre kovojo 1757 sportininkai ir sportininkės. Ant imtynių kilimo kovojo 939 graikų-romėnų imtynių stiliaus atletų, 597 „laisvūnai“ ir 221 moterų imtynių atstovė.

Geriausia Lietuvos komanda – antrą vietą užėmusi klasikų iš Joniškio ekipa (amžiaus grupė – gimę 2005-2006 metais).

Trečiąsias vietas užėmė Šiaulių sporto gimnazijos (graikų-romėnų imtynės, 1999 – 2000 m.) ir Visagino ekipos (graikų-romėnų imtynės, 2003-2005 m.).

Tarp laisvūnų geriausiai kovojo ketvirtą vietą užėmę radviliškiečiai (1996 – 1998 m.).

Moterų imtynių turnyre penktąsias vietas užėmė šiaulietės (1996 – 2000 m.) ir visaginietės (2004 ir jaunesnės).