Monikai Šalčiūtei parodytų Vilnių

„Miegam, valgome, pramogaujame, kažkur keliaujame. Nuolat kažką veikiame, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis. Toks yra kovotojo gyvenimas“, - nusišypso jaunasis kovotojas Janas Nausas, paklaustas, koks yra kovotojo gyvenimas.
 

„Collision Fights“ turnyrui, kuris vyks balandžio 23 dieną Vilniuje, besiruošiantis Janas teigia, kad jo laukia vienas didžiausių karjeros išbandymų.

„Žinau, kad varžovas bus labai pajėgus, todėl pasiruošimas kovai vyksta stiprus ir galingas, - sako 21-erių J. Nausas. – Šiam turnyrui turiu pasiruošti labai gerai, kadangi jis vyksta Vilniuje, o jį organizuoja mūsų „Sparta Gym“ klubas. Negaliu nuvilti savo gerbėjų“. 
 

Tačiau pokalbį su kovotoju pradėjome kiek paprastesnėmis temomis: apie merginas.

Pradėkime nuo to, kad ji manęs nekviestų į pasimatymą... Bet jeigu įvyktų toks stebuklas, manau, sutikčiau. Kodėl gi ne? Juk ne į „zaksą“ eitume, o tik į pasimatymą. Su mergaitėmis man patinka bendrauti. Kur pasiūlyčiau nueiti? Manau, parodyčiau porą gražių Vilniuje, kurias mažai, kas žino.

Nežinau, iš kur tokios kalbos. Taip nėra. Gal visiems tik taip atrodo. Nieko nereiškia, jei esi išvaizdus ir sportiškas. Dauguma moterų, ypač Vilniuje, yra parsidavėlės ir žiūri tik į vaikino kišenę. Gal vėliau ir pasižiūri į žmogų, tačiau pirmieji žvilgsniai krypsta tikrai tik į piniginę. Manau, kiekvienas sportininkas sulaukia daugiau merginų dėmesio negu paprastas, nieko neveikiantis žmogus. 

Manau, jis buvo paauglystėje, kai buvau labai drovus. Bendravau su viena kauniete. Ji atvyko į Vilnių, susitikome ir aš geras tris valandas jaučiausi tarsi ne savo kailyje. Labai drovėjausi, nežinojau, kaip ją prajuokinti ar nustebinti. Bet tas šis pasimatymas man buvo puiki pamoka – nereikia kreipti į dėmesio į žmogaus išorę. Toji mergina švytėjo tarsi lėlė... Būtent tada supratau, kad man nereikia gražuolės, užtenka, kad mergina būtų simpatiška.
 

Miegame , valgome , pramogaujame, kažkur keliaujame.  Esame normalūs žmonės!  Tik, aišku, mes turime daugiau ko atsisakyti negu nesportuojantis žmogus, negalime sau leisti visko valgyti, ko norėtumėme, ypač, kai artėja varžybos. Labai svarbu prieš varžybas, kad kovotojas vengtų susibūrimų, kuriuose vyksta aktyvus laisvalaikis, nes galima „lygioje“ vietoje gauti traumą ir dėl to nukentėtų siekiamas rezultatas. O svarbiausia kovotojo gyvenime, manau, yra charakteris, užsispyrimas ir valia.


 

Neturiu ir niekada neturėjau, augau su ta mintimi, kad aš būsiu geriausias ir visko pasieksiu, jeigu aš to labai norėsiu. Noriu pats būti kažkieno idealas.

Nėra tokio kovotojo, su kurio nenorėčiau susitikti ringe, nes visi yra žmonės ir visi yra nugalimi, nėra čempiono, kuris nėra nugalimas.

Nėra paslaptis, kad augau nelabai teisingai elgdamasis, bet stengiuosi keistis ir sportas bei užimtumas man padeda tapti geresniu žmogumi. Todėl ne tik kovoje, bet ir gyvenime stengiuosi niekada nepasiduoti ir padaryti viską teisingai, net jei ir suklydau. Niekada neleisiu nuskriausti niekam savo žmonos, stengsiuos niekada neišduot draugų, šeimos bei artimųjų žmonių.

Nemanau, kad greitu metu Lietuvoje K-1 sporto šaka bus tokia populiari ir mėgstama kaip krepšinis, bet palyginus kaip prieš 5 metus žmonės mėgdavo žiūrėti į tai ir dabar - tai tikrai lygis paaugo ir žmonėms tai patinka, tikiuosi kažkada ateity tai bus olimpinė sporto šaka.

Labai daug, salės draugus daugiau matau negu tėvus, su kuriais gyvenu. Kad tapčiau geru ir technišku kovotoju, salėje prakaitą reikia lieti kiekvieną mielą dienelę. Aš tai darau 6 kartus per savaitę, o kai prasideda pasiruošimas varžyboms, turiu per savaitę 11-12 treniruočių.