Simonai Krupeckaitei - dviguba atsakomybė

Dukart pasaulio ir Europos čempionė Simona Krupeckaitė, praėjusių metų gruodžio 13-ąją atšventusi 33-iąjį gimtadienį, jau kitą dieną išvyko į Kroatiją rengtis pagrindiniams sezono startams ir į namus grįžo tik po poros mėnesių.

 

Olimpinius metus panevėžietė pradėjo puikiai – pasaulio taurės trečiojo etapo varžybose Honkonge ji laimėjo keirino rungtį. 2014 m. į treką grįžusi po motinystės atostogų pernai S.Krupeckaitė laimėjo keletą tarptautinių varžybų, pasaulio taurės antrajame etape Naujojoje Zelandijoje iškovojo sprinto bronzos medalį, bet pasaulio taurės varžybų pergalių skonį jau buvo primiršusi. 

 

„Visada gera nugalėti, atlaikyti didelį varžovių spaudimą. Pergalė Honkonge man suteikė daug jėgų, pasitikėjimo savimi ir noro dirbti toliau. Jau praėjusiais metais užsitikrinau teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pakako surinktų taškų. Dėl to, kad tapau olimpiete, nevadinčiau savęs laiminga, nes toks yra mano darbas, o olimpinis kelialapis – šio darbo vaisius“, – sakė Simona LTOK žurnalui "Olimpinė panorama."  

 

Olimpinės žaidynės daro savo, ten didžiulė įtampa ir atsakomybė. Vienaip yra rungtyniauti per pasaulio taurės varžybas, kai važiuoji atsipalaidavusi ir tavęs niekas nespaudžia, kitaip – žaidynėse. 

 

Kinijos dviratininkės ir anksčiau buvo stiprios sprinto bei keirino rungtyse, geras jų šiųmetis pasirodymas nėra jokia naujiena. Be galo talentinga ir jaunoji Honkongo dviratininkė Wai Sze Lee, kuri šiemet pasaulio taurės keirino varžybų įskaitoje liko antra, o aš trečia. Atsirado dar viena labai stipri australė, su kuria nesu rungtyniavusi. Metai bėga, dviratininkių pajėgumas keičiasi – niekas nestovi vietoje. Kupinas ambicijų jaunimas nenori skaitytis su pasaulio lyderėmis. Tačiau jaunoms sportininkėms dažniausiai pritrūksta patirties. 

 

Negalėčiau teigti, kad europietės užleidžia savo pozicijas. Tarkime, 2014 m. pasaulio čempionė vokietė Kristina Vogel kaip anksčiau greitai važiavo, taip ir dabar, bet ji nerungtyniavo Honkonge. Labai stipri olandė Elis Ligtee, prancūzė Virginie Cueff. Tačiau sprinto ir keirino lyderėmis vis dėlto reikėtų laikyti Kinijos dviratininkes. 

Neskaičiuoju ir nesigilinu į šiuos klausimus. Keletą atvejų žinau, bet, palyginti su kitų sporto šakų atstovais, tarp trekininkų jų nėra labai daug. Rusė J.Brežniva nebuvo viena stipriausių treko meistrių, Rio de Žaneire galėjusių pretenduoti į medalį.  

 

Rengiesi ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms ir tikriausiai esi viena iš nedaugelio dviračių treko atstovių, didžiajame sporte išsilaikiusių net 16 metų. Turbūt. Į ketvirtąsias olimpines žaidynes važiuos ir australė Anna Meares. Mes abi Rio de Žaneire būsime jau veteranės. Net nepastebėjau, kaip prabėgo šie metai. Veji, veji laiką, vienas čempionatas keičia kitą, medaliai, pasaulio rekordai, pergalės euforija. 

 

Be to, kiekvieną dieną treniruotės. Po jų skubi pailsėti, kad per kitą vėl būtum žvali, energinga. Ir taip kasdien. Sportas yra negailestingas. Jeigu prisiminčiau visas akimirkas, praleistas dviračių sporte, galėčiau pasakyti: padariau viską, ko norėjau ir apie ką nė nesvajojau. O gal netgi daugiau nei viską. 

 

Sunku pasakyti. Šiek tiek lengviau bus keirino varžybose, bus mažiau važiavimų. Bet keirinas – labai didelės koncentracijos reikalaujanti rungtis. Vieną kartą pralaimi ir jau neturi galimybės pasitaisyti.

 

Keirinas ir sprintas – mano specifika. Vieną kartą geriau pasiseka vienoje rungtyje, kitąsyk – kitoje. Tvirčiau jaučiuosi keirine, bet čia ne visada šimtu procentų pavyksta padaryti tai, ką būnu užsibrėžusi.  

Važiuoju tuo pačiu dviračiu. Geriausia dviratį keisti kasmet, tada jis nepraranda savo kokybiškų savybių. Aš tuo pačiu dviračiu esu važinėjusi ir ketverius, ir daugiau metų. Šiemet sėdau ant naujo, prancūzų firmos „Look“ dviračio, o prieš tai senuoju važinėjau net penkerius metus.

 

Su šiuo naujuoju dviračiu lenktyniausiu ir Rio de Žaneire. Jis nebuvo specialiai man gamintas, o pirktas iš parduotuvės. Su juo treniruojuosi, dalyvauju varžybose. 

 

Du darbus derinti sudėtinga, bet įmanoma. Turime didelę pagalbininkę Dimos (Simonos vyro ir trenerio Dmitrijaus Leopoldo – aut. past.) mamą, atvažiavusią iš Omsko. Maksimilianas tuos du mėnesius, kuriuos praleidau treniruočių stovykloje Kroatijoje, buvo kartu su mumis ir močiute. Į pasaulio taurės varžybas Honkonge iš mūsų šeimos skridau viena ir po kovų vėl grįžau į Kroatiją toliau treniruotis. 

 

Nežinau, ar norėčiau, kad sūnus žengtų mūsų pėdomis, manau, jis pats išsirinks savo sporto šaką, o mes jam padėsime apsispręsti. Jis jau senokai turi triratuką ir mina jo pedalus. 

 

Šis pasaulio čempionatas – paskutinė stambių varžybų repeticija prieš olimpines žaidynes. Kaip sako Dima, norisi pačiupinėti savo varžoves, pamatyti, kaip su jomis lenktyniauti. Kaip seksis – taip. Daug varžybų bus ir vasarą, tik jos bus menkesnio rango. 

Ši jauna dviratininkė yra labai fiziškai stipri, bet jai dar reikia daug treniruotis, kad labiau subręstų. 

Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Šiandien konkurencijos tikrai nejaučiu, bet ką gali žinoti, kas bus rytoj. Gal ir Miglė užaugs, gal dar kas nors.