Sveikatos eliksyras - ledinis vanduo

Praeityje jubiliatė buvo gero lygio lengvaatletė bėgikė, ne kartą tapo Lietuvos čempione, pagerino šalies rekordą. Dabar ji visą save yra atidavusi trenerės darbui Vilniaus miesto sporto centre.
 

Pareiginga, energinga, labai reikli, darbšti. Taip ją apibūdina kolegos.
 

Visus ir atidaviau. Gimiau Kuršėnuose, augau Panevėžyje. Sportavau, bėgiojau 800 m ir 1500 m distancijas. Mane treniravo puikus treneris, dabar jau šviesaus atminimo Algimantas Kukšta. 
 

Teko treniruotis su įžymiais žmonėmis Rimantu Kalibatu, Margarita Treinyte-Butkiene.  Įvykdžiau pirmą atskyrė, atstovavau Lietuvos moksleivių rinktinei SSRS moksleivių spartakiadoje Volgograde.  

Baigusi mokyklą, studijavau tuomečiame Kūno kultūros institute. Laimėjau „Pravdos“ krosą jaunimo grupėje, 1965 –aisiais įvykdžiau sporto meistrės normą. 

Tais pačiais metais sukūriau šeimą su Aleksejumi Jefimovu iš Pamaskvės, kuris tuo metu Alytuje atliko karinę tarnybą ir treniravosi ėjimą, įvykdė kandidato į sporto meistrus normą. 

1966-aisiais pasigimdžiau dukrelę Asolią. Toliau aktyviai sportavau, tapau tarptautinių „Pravdos“ kroso varžybų prizininke, daugkartine Lietuvos čempione, laimėjau SSRS profsąjungų kroso čempionatą. 

Buvau pakviesta į SSRS Ginkluotojų pajėgų rinktinę ir jai atstovavau, gaudavau stipendiją. Pagerinau Lietuvos 1500 m rekordą (4 min. 24,3 sek.), priklausiusį šiaulietei Teresei Raponavičienei, tapau pirmąja Lietuvos 3000 m (9 min. 30 sek.) distancijos rekordininke. 

Mano sportinė karjera baigėsi 1977-aisiais, gimus sūnui. Tada jau gyvenau Jonavoje, kur buvo desantininkų divizija ir dirbo mano vyras. Dirbau lengvosios atletikos trenere, Jonavoje praleidau 25 metus.

Ne, Prienuose. Kai baigiau studijas, „ėjau“ paskui savo vyrą, kuris nenorėjo išvažiuoti iš Lietuvos, o aš nenorėjau gyventi Rusijoje. Kur jis dirbo, ten vykdavau gyventi ir aš. Kai porą metų desantininkų divizija buvo Prienuose, ten atsidūriau ir aš. 
 

Dirbant Jonavoje buvo prastos darbo sąlygos, bet vis dėlto pavyko išugdyti gero lygio bėgikus Raimondą Juodešką ir Ingą Juodeškienę, dabartinę ėjikių trenerę Gražinę Goštautaitę, žinomo Lietuvos ėjiko Viktoro Meškausko žmoną Jurgitą Meškauskienę.     

Kai sūnus atvažiavo studijuoti į Vilnių, į sostinę atvažiavome ir mes. Pagerėjo darbo sąlygos, lengvaatlečius ugdyti buvo vienas malonumas.

Gerų rezultatų pasiekė ir dabar pasiekia mano auklėtiniai, Lietuvos rinktinės nariai bėgikai Valerijus Petrulevičius, kuris dabar gyvena Amerikoje, Vitalijus Gorlukovičius, šiuo metu Valensijoje besitreniruojanti Modesta Morauskaitė, kurią užsiauginau nuo penktos klasės, Valentinas Rudys, Mantas Rainys. 

Gaila, bet ką darysi. Reikia žiūrėti, kur žmogui geriau. Jeigu mokinys motyvuotas ir nori pasiekti gerų rezultatų, jis turi bandyti, ieškoti, kur geriau, geresnės sąlygos. Su mokinaisi visada palaikau ryšius. 
 

Labai išgyvenau, kad 2015-aisiais trauma iš rikiuotės pusmečiui iš rikiuotės išvedė talentingąją  Modestą Morauskaitę. Ją vyliausi matyti olimpinėse žaidynėse.   

Trenere jau dirbu 45 metus. Labai džiaugiuosi, jog galiu dirbti mylimą darbą. Jau sulaukiau solidaus amžiaus, tačiau metų našta manęs neslegia. Dirbdama su vaikais, jaunais žmonėmis, pati tampu jaunesnė. 
 

Labai noriu išugdyti olimpietį, bet ne olimpinių žaidynių dalyvį, o sportininką, kuris pasiektų svarų rezultatą. 

Kaip sakyti, metų neskaičiuoju (šypsosi ... ). Kiekvienas žmogus yra talentingas, jeigu tik jis tik turi noro ir siekia užsibrėžto tikslo. Tik tokie sportininkai kažką ir pasiekia.  

Tikrai pajudu, su sportu būtų labai gaila skirtis. Ir bėgioju, ir vaikštau, ir plaukioju. Visokiais būdais stengiuosi būti jaunatviška. Netgi žiemą šoku  į ledinį vandenį. 
 

Ledinio vandens nebijo ir mano vyras Aleksejus, kuris dar labai domisi šachmatais. Jis dirba Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje, veda neformalųjį ugdymą ir vaikus moko žaisti šachmatais bei šaškėmis, pats dalyvauja įvairiose mokytojų varžybose. 

Skųstis yra pati blogiausia savybė, nuo to niekas nepagerės, o tavo aimanos niekam neįdomios.  Stengiuosi viskuo būti patenkinta. Negaliu skųstis nė vienu vadovu, su kuriuo teko dirbti.

Ir dabartinis mūsų Sporto centro vadovas Marius Jukonis yra jaunas, kupinas energijos, geranoriškas, mums stengiasi padėti. 

Puiki yra mūsų Lengvosios atletikos skyriaus vedėja Zita Tindžiulienė. Mūsų centro vadovai niekada negaili patarimų ir man. Kai jų gaunu, - susimąstau, kad reikia daryti taip, o ne kitaip.