„Trauma buvo labai gera patirtis“

2015 m. Universiados bronzos medalio laimėtojui kauniečiui  Andriui Gudžiui šiemet per Lietuvos uždarų patalpų čempionatą Kaune kartu su ieties
metike Liveta Jasiūnaite buvo patikėta pakelti varžybų vėliavą. 

Kartu su savo treneriu Vaclovu Kidyku jis stebėjo lengvaatlečių kovas, o jau kitą dieną po čempionato išvyko į dviejų savaičių treniruočių stovyklą Portugalijoje. 

Nenuobodu. Kaip ir per visas kita žiemas, treniruojuosi ir tiek. Gal pustrečios savaitės diską mėčiau ne iš viso posūkio, įrankio rankose neturėjau tik kokią savaitę.  Vienaip ar kitaip, bet jį mėčiau. Iš pradžių, kai dar nebuvau išsigydęs pėdakaulio, Lietuvos sporto universiteto manieže diską mėčiau, atsisėdęs ant gimnastikos arklio.  

Traumą dar kokį mėnesiuką teks gydytis, nors jokio skausmo nejaučiu. Tačiau reikia pasisaugoti, negaliu treniruotis visa jėga ir apkrauti kojos. 
 

Noriu, kad koja visiškai sugydytų. Anksčiau paskubėsiu, tai gali tekti praleisti visą sezoną. Reabilitaciją atlikau Kauno klinikose, du mėnesius ten vaikščiojau.

Man trauma buvo labai gera patirtis, kaip reikia dirbti ir kaip kartais nereikia persidirbti. Tos traumos iš tikrųjų galėjo nebūti, jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip. 

Iš pradžių nebuvo tokio didelio šoko, galvojau, kad viskas vyks greičiau ir diską po mėnesio vėl galėsiu mėtyti. Tačiau gydymas užsitęsė. 
 

Nukabinau nosį, bet, kai pradėjau rimčiau čiupinėti diską ir jį mėtyti iš stacionarios pozicijos, pusės posūkio, vėl grįžo optimizmas.  

Realiai galiu atlikti bendro fizinio parengimo pratimus, bėgioti, tik šuolių vengiu. Kovą dar reikės pasirodyti gydytojams ir, kiek teko su jais kalbėtis, balandžio mėnesį  jau galėsiu treniruotis šimtu procentų ir pamažu pratintis prie varžybų.  

Pamatysim Rio deŽaneire, dabar sunku pasakyti. Didelį optimizmą kelia tai, kad dabartiniai mano fiziniai rodikliai yra geresni, negu bet kada anksčiau.  
Tokių nebuvo net tada, kai buvau savo sportinės formos viršūnėje. Treniravausi kiekvieną dieną, o pastarąjį mėnesį – po du kartus. 

Tikrai nieko neužleidau, pakėliau savo fizinius rodiklius. Techniką tobulinsiu per treniruočių stovyklą Portugalijoje. Ten diską bandysiu mėtyti lauke.

Konkurencija tikrai bus didžiulė. Per praėjusių metų pasaulio čempionatą aukso medalio laimėtojas Lenkas Piotras Malachowskis diską nusviedė 67,40 m, o prizininkais tapę belgas Philipas Milanovas – 66,90 m, lenkas Robertas Urbanekas – 65,18 m. 
 

Po jų šeši sportininkai „sutilpo“ į vieną metrą. Visi disko metikai su dideliu entuziazmu ir ambicijomis rengiasi olimpinėms žaidynėms. 

Šiandien disko metimas neturi ryškaus lyderio. Labai pajėgus ir veržlus jaunimas, kuris tikrai sudarys rimtą konkurenciją jau daugelį metų lyderių pozicijų neužleidžiantiems Gerdui Kanteriui ir Piotrui Malachowskiui.

Paprastai disko metikai geriausius rezultatus pasieka nuo 25-erių.  Ateina mūsų kartos disko metikų banga.     
 

Šiemet vasario 14 d. man irgi sukako 25-eri,  tokioamžiaus yra kroatas Filipas Mihaljevičius, kiti metikai vyresni. Išsigydęs traumą, šiemet aš stengsiuosi parodyti jau solidžius rezultatus.

Du mėnesius turėjau laiko apgalvoti savo metimo techniką, per pratybas didelį dėmesį skyrėme judesių atlikimo kokybei. Manau, kad šiemet ir aš priversiu pasitempti geriausius planetos disko metikus. 

Kaip ir kiekvienais metais, pagrindinis tikslas – pasiekti 70 m ribą. Didžiausias noras - 66-67 m diską mesti per rimtas varžybas. 
 

Jeigu tiek nuolat mesčiau, būčiau labai laimingas. 

Neįsivaizduoju. Disko metimas – rungtis, kuri labai priklauso nuo oro sąlygų. Gali pakakti numesti ir 66 m, bet gali neužtekti ir 69 m.
 

Kaip ir visą laiką – pats aukščiausias, kitą kartą gal net ir per didelius sau keliu tikslus.  Tai bus mano debiutas olimpinėse žaidynėse, žinau, kad bus tikrai nelengva.  
 

Stengsiuosi padaryti viską, ką maksimaliai sugebu. Visą laiką važiuoju kovoti dėl medalių, tačiau ne visada sekasi.    

Auga gerai. Tvirtas tėvas, tvirti ir vaikai.