Prognozė - dar viena pergalė

Europos, pasaulio ir olimpinis čempionas šiuo metu su Liubercų „Triumf“ komanda stovyklauja Ispanijoje.
 

Bet 51 metų V.Chomičiaus širdis – Turkijoje, kur stebuklus aikštėje kuria Lietuvos krepšinio rinktinė.
 

Ant mūsų šalies nacionalinės komandos suolo turėjo būti ir V.Chomičius, padėjęs kloti Lietuvos krepšinio istoriją Stambule pakeitusios komandos pamatus.
 

Tačiau vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros asistentą įpusėjus pasirengimui planetos pirmenybėms pasiekė Rusijos klubo vadovų nurodymas imtis darbo su „Triumf“ krepšininkais.
 

Pasaulio čempionato ketvirtfinalio mačą, kuriame Lietuvos krepšininkų sukeltas uraganas 104:85 parbloškė  galingąją Argentinos ekipą , V.Chomičius stebėjo internete.
 

Į ketvirtfinalio rungtynes ir šeštadienį vyksiančią pusfinalio kovą su taip pat be nesėkmių Turkijoje žengiančiais amerikiečiais pažvelgėme V.Chomičiaus akimis.
 

Įspūdis. Mūsų komanda viską nerealiai gerai padarė. Kaip treniravomės, taip vyrai ir žaidė. Labai  gražiai žiūrėjosi.
 

Priežastys. Svarbiausia – nusiteikimas. Nuo pat pirmųjų minučių vyrai žinojo, ką turi daryti, ir kaip daryti. Žiūrėdami mačą su brazilais lietuviai matė, kaip atrodo vienas ar kitas argentinietis. Žinojimas, kad prieš tave – labai aukšto lygio komanda, padeda nusiteikti mačui, įsisąmoninti, kad privalai atiduoti visą save.
 

Nebuvo vaikiškų klaidų, kurios galėtų sugriauti žaidimą. Kai reikėjo gintis aktyviai, lietuviai tai ir darė, kai reikėjo pagreitinti puolimą, taip ir nutikdavo. Labai gerai krito tritaškiai.
 

Viskas buvo nerealiai. Tiksliau, realiai, nes vyrai padarė viską, kas įmanoma. Aš kaifuoju.
 

Naujovės. Lyginant su pasirengimo ciklu, šiokių tokių naujovių yra. Ypač ginantis. Atsirado dar daugiau gynybos variantų. Tai ir geros žaidėjų fizinės būklės nuopelnas. Jie gali geriau reaguoti į trenerio nurodymus, staigiai keisti gynybos sistemas.
 

Per rungtynes su Argentina svarbiausia buvo sustabdyti varžovų lyderius. Ir lietuviai tai padarė. Argentiniečių žaidimas sugriuvo, jie negalėjo atlikti derinio du prieš du. Tai buvo labai svarbu.
 

Pamatai. Žaisti tokiu greičiu, kaip lietuviai prieš argentiniečius, visas 40 minučių – fantastika.
 

Fizinis pasirengimas yra labai svarbus – juk namas tikrai geriau stovės ant tvirtų pamatų, o ne ant žolės. Taip ir čia. Buvo padėtas labai tvirtas pagrindas, ant kurio treneriai lipdė žaidimą. Kai  yra geras fizinis pasirengimas, net mažiau techniškas žaidėjas tai kompensuoja savo darbingumu.
 

Kai esi darbingas, negalvoji apie nuovargį, o gali svarstyti, kaip geriau, sumaniau vienoje ar kitoje situacijoje sužaisti, geriau matai partnerių veiksmus. Mūsų rinktinės vyrams šiemet nereikia galvoti, kaip pataupyti jėgas. Todėl jie taip ir žaidžia.
 

Pusfinalis. Nemačiau, kaip amerikiečiai žaidė su rusais. Bet mano pažįstami iš Maskvos sakė: „Jei žaisite taip, kaip su Argentina, laimėsite 12 taškų skirtumu“.
 

Gal reikia vertinti atsargiau. Nes JAV rinktinė kol kas žaidžia kaip katė su pele. Kai reikia, amerikiečiai paspaudžia, padidina spartą, reikia įmesti – įmeta. Bet jei Lietuvos rinktinė rimtai pasirengs stabdyti amerikiečių greitą puolimą, visose kitose grandyse mes turime pranašumą.
 

Labai sunku nuspėti ir kitos poros mačo baigtį. Kai pamačiau turkų žaidimą turnyre Vokietijoje, pagalvojau, kad žaidžia bet kaip. Tačiau dabar jie įgavo ritmą ir pasikeitė. Turkai žaidžia visai kitą krepšinį – greitą, rezultatyvų. Gerai ginasi, taikliai  atakuoja.
 

Bet serbai turi to „jugoslaviško“ krepšinio gyslelę. Jie žaidžia labai pasitikėdami savimi, tiksliai. Serbai ketvirtfinalio rungtynėse su ispanais padarė viską, ką liepė treneris.