Vaikams reikia stengtis padėti

Seulo olimpinio čempiono atsakymas Lietuvos krepšinio federacijos generaliniam sekretoriui Mindaugui Balčiūnui.

Pažeminimas. Turbūt ne aš esu pažemintas, o didžiulis krepšinio gerbėjų būrys – tie, kurie kūrė LKL, stebėjo NEBL, kurie išlydėjo mane, pirmą Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos krepšininką, į NBA, tie, kurie nominuoja mane į Šlovės muziejų ne vien tiktai už pasiekimus krepšinio aikštelėje.

Gavęs atsaką iš vieno LKF atstovų, negaliu nutylėti, kaip nutylėjo daugybė pamintų orių ir garbingų žmonių, kaip Algimantas Pavilonis,  Jonas Kazlauskas, Rimantas Kurtinaitis. Šioje kovoje yra gerai sudėliota melo ir žeminimo kampanija. Noriu pateikti faktus, nes juos adresuoju ne kokiam nors žmogui, o visuomenei, su kuria esu giliai suaugęs. Labai noriu, kad tas melas, besitęsiantis jau eilę metų, baigtųsi.

Užtenka lieti purvą ant šitos struktūros. Lietuvos krepšinio federacija, manyčiau, nesupranta, kas yra parama, krepšelis, pagaliau – verslas. Federacija turėtų būti arčiau vaikų sporto, reikia stengtis jiems padėti, į vaikus reikia atkreipti didesnį dėmesį.     

Sutartys.  Lietuvos krepšinio federacija su mumis nepasirašė nė vienos sutarties dėl paramos, o mano vadovaujama akademija iš jos negavo nė vieno cento. Ar tai parama, jeigu paslaugos ir viešbučio nuoma užsisakinėjamos ta kaina, kuri yra išimtinė sportininkams – 60 Lt. parai su pusryčiais. Tai – tikrai ne parama.

Premijos. Už parengtus Europos ir pasaulio jaunių čempionatų medalininkus premijas krepšinio mokykloms moka ne Lietuvos krepšinio federacija, o Kūno kultūros ir sporto departamentas. Tai sportininkų už pasiektus rezultatus užtarnauti pinigai. 

Eilinis melas, kad federacija akademijai skyrė kamuolių ir sportinės aprangos. Turime rėmėjų, kurie remia „Karūnos“, Lietuvos moksleivių lygos varžybas. Šiemet gausime apie 18-20 kamuolių, nors mūsų poreikis – apie 320 kamuolių, juos nusiperkame patys. 

Mokiniai. Absurdas ir melas, kad Lietuvos krepšinio federacija mane delegavo į pirmąsias olimpines jaunimo žaidynes Singapūre. Mane į jas pakvietė FIBA Sporto vystymo departamento vadovas Zenonas Radovičius.

Dėl akademijos auklėtinių Lino Kleizos ir brolių Kšyštofo ir Darjušo Lavrinovičių – akademija turi išsaugojusi DVD kasetę, kurioje sportininkai akcentuoja, kad krepšinio subtilybių mokėsi Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje.

Krepšelis. Tikras faktas, kad turime popamokinės veiklos moksleivių krepšelį. Jeigu vaikas nori žaisti krepšinį, jis atsineša ir kažkokius pinigus. Bet mokiniai privalo atnešti ir pažymas iš mokyklų, kad jie nelanko kitų būrelių. Mokyklos nenoriai jas duoda,  nes yra suinteresuotos pačios gauti pinigus. 

Švietimo ministerijoje, girdėjau, turėjo būti svarstomas projektas, kad vaikas atsineštų 2,5 tūkst. per metus. Tai pasakiški pinigai. Per metus mūsų akademija netenka apie 68 tūkst. litų todėl, kad daug šeimų neišgali mokėti už mokslus ir treniruotes. Jie rašo prašymus, kad nereikėtų mokėti. Truputį daugiau nei 52 proc. pinigų susirenkame patys, o kitus – prideda geri žmonės. Jie supranta, kad tas procesas yra būtinas, nes tai – prevencija, vaikų užimtumas, fizinis lavinimas, disciplina.    

Mokesčiai. Nesame ta mokykla, kuri nesuveda galo su galu ir verkšlena dėl pinigų. Mūsų akademijoje nė vieną  mėnesį nevėlavo atlyginimai. Nėra nė kalbos apie vokelius. Kasmet valstybei mokame apie 500 tūkst. Lt mokesčių. Praėjusiais metais sumokėjome 565 tūkst. Lt, 2008 m. – 544 tūkst. Lt, 2007 m. – 554 tūkst. Lt.

Kaip mokesčių mokėtojas, galiu paklausti, o kiek LKF jų sumoka? Akademija nežaidžia su mokesčių mokėtojų pinigais. Kad tėvams ir vaikams būtų drąsiau mūsų akademijoje, tai galiu dar kartą patvirtinti: mes esame legalūs. Per penkerius metus valstybei sumokėjome 2,8 mln. Lt. Tokia mano faktų kalba ir atsakymai. Mūsų projektas yra skaidrus.

Privati. Ar Šarūno  Marčiulionio krepšinio akademija privati? Privatus gali būti tiktai pastatas, bet ne pati organizacija, akademijos veikla. Jeigu yra galimybės, akademijos dalininkais gali būti bet kas, netgi LKF. Bet jie visi prie bendro reikalo turi prisidėti tam tikromis dalimis. Tai nėra uždraustas dalykas. Aš pats nesu prisirišęs prie direktoriaus pareigų, turiu ką veikti ir nesiveržiu užimti tą postą. Manęs niekas neskriaudžia, krepšinis nėra mano pragyvenimo šaltinis.

Čempionai. Nuo 1993 m. išugdėme 33 Lietuvos čempionus, 5 Europos jaunių čempionus. Nepaprastai džiaugiuosi geru Lietuvos krepšininkų žaidimu Turkijoje. Vyrai demonstruoja tokias valios savybes, kurių Lietuvos krepšinio federacija tikrai negali ištobulinti. Pirmiausiai kiekvienas krepšininkas turi savo charakterį.