Gyvenimas pagal karatė

Kiokušin šeimoje žodis „osu“ turi didelę ir gilią prasmę. Tai ne tik „labas“, „viso gero“, „taip“, „gerai“, „atsiprašau“, „ačiū“. „Osu“ reiškia „laikytis iki paskutinio, ištverti visus sunkumus“.

Iki paskutinio pasaulio čempionate, kuriame nėra svorio kategorijų ir kuris kas ketverius metus rengiamas išskirtinai Japonijoje, laikėsi Lietuvos karatė meistras Lukas Kubilius. Vienintelis iš septyniolikos į šio kovos meno tėvynę nuvykusių Lietuvos karatė meistrų. „Turime eiti, turime nugalėti“, – prieš paskutinę kovą traumuotą ir, regis, jau paskutines jėgas ant tatamio palikusį klaipėdietį trenerio Vladimiro Silvaško žodžiai pakėlė lemiamai kovai. „Pailsėjau, susikaupiau ir grįžau baigti. Ėjome „va banque“ ir pavyko“, – atpildas už geležinę valią lietuviui buvo pasaulio čempionato bronza.

Iš viso Tokijuje varžėsi 184 dalyviai iš 59 šalių. L. Kubiliui (105 kg) ant tatamio teko lipti 7 kartus. Pakeliui į pusfinalį lietuvis įveikė varžovus iš Ukrainos, Japonijos, Rusijos. Tačiau pusfinalyje stipresnis buvo šeimininkas Yuji Shimamoto (89 kg). Mažajame finale, sukaupęs jėgų likučius, lietuvis sugebėjo įveikti japoną Shotą Maedą (75 kg) ir pasipuošė bronzos medaliu.
 

Be to, L. Kubilius tapo „Tamawashiwari“ (lentelių laužymo) rungties nugalėtoju. Jis šiame čempionate sulaužė net 24 lenteles ir už tai gavo specialų prizą. „Per treniruotes lentelių nelaužome. Su mokytoju dirbome tobulindami techniką, trajektoriją, mokėmės, kaip taisyklingai mušti. Lenteles gali daug kas sulaužyti, bet esmė ta, kad turi tai padaryti tiksliai, techniškai, kad nepatirtum traumos“, – pasakoja L. Kubilius.

Po pasaulio čempionato praėjo mėnuo. L. Kubiliaus gyvenimas jau sukasi įprastu ritmu. Tačiau sūraus prakaito skonį, kurį teko pralieti siekiant, kad tas medalis žibėtų ant jo krūtinės, karatė meistras puikiai prisimena. Rengiantis čempionatui treniruočių krūvis padidėjo maždaug dvigubai – vietoj įprastų 4–5 kartų per savaitę jis treniruodavosi 10–12. „Jau nuo praeitų metų rugsėjo pradėjau didinti krūvius, treniruotės vyko kiekvieną dieną po 2–3 kartus. Likus trims mėnesiams iki varžybų jos tapo dar intensyvesnės. Mano mokytojas V. Silvaško yra iš Akmenės, tad kiekvieną savaitę po porą kartų papildomai važinėdavau pas jį. Kai kurias savo grupes teko perleisti kitiems treneriams, kad spėčiau tinkamai pasiruošti varžyboms“, – tęsia sportininkas, savo karatė klube „Shodan“ ir pats dirbantis mokytoju.
 

Psichologinio tvirtumo pasaulio čempionato medalininkas mokėsi visus 18 metų – tiek jis užsiima šia sporto šaka. „Pradėjus sportuoti, patirtis po truputį kaupėsi. Tas jausmas, kai reikia kovoti, nugalėti save, varžovą, varžybos po varžybų stiprėja. Europos, pasaulio čempionatai padėjo pasiruošti psichologiškai, tad šįkart nuvažiavęs į Japoniją buvau ramesnis negu anksčiau. Mažiau jaudulio, viskas labiau sava“, – prieš ketverius metus Japonijoje, kai klaipėdietis liko ketvirtas, įgyta patirtis taip pat buvo vertinga.

Apie sportinės karjeros pabaigą 32-ejų karatė meistras kol kas negalvoja: „Traumų rimtų nėra, o pačios varžybos ir pasiruošimo joms procesas, karatė gyvenimas teikia malonumą.“

Ir viršūnė dar nepasiekta. Šiemet 11 kartą Japonijoje surengto čempionato vyrų varžybų dar nė karto nepavyko laimėti užsieniečiui. „Noro yra“, – tvirtina L. Kubilius, trokštantis įveikti japonų tvirtovę.

Juolab kad Vilniuje 2013 m. vykusiose pasaulio pirmenybėse šių metų pasaulio čempioną Yuji Shimamoto klaipėdietis pusfinalio kovoje yra įveikęs: „Bet tada buvo kitaip, beveik visa arena palaikė mane, o Japonijoje visa arena palaikė japoną. Tai suteikia nemažai jėgų, ypač kai vyksta aukšto lygio varžybos, varžovų meistriškumas panašus“, – Tokijuje savo kovotojus palaikė dešimttūkstantinė minia, iš kurios gal tik 500 buvo kitataučių. 

Karatė L. Kubilių į porą suvedė ir su žmona Viktorija. Po pergalingos kovos Tokijuje klaipėdietis dėkojo ne tik savo treneriams, mokytojams, bet ir žmonai, palaikiusiai jį čia pat, tribūnose, tėvams. „Šeima – kertinis dalykas, esu dėkingas tėvams ir žmonai, kuri ir pati yra karatė meistrė. Mes vienas kitą suprantame, turime apie ką pasišnekėti, tuo gyvename, tą jaučiame ir kol kas sekasi“, – teigia vyras. 
 

Penktus metus einantis sūnus tėvo kovas stebėjo televizoriaus ekrane. „Labai liūdėjo, kai pralaimėjau pusfinalyje, bet paskui labai džiaugėsi“, – į sporto sūkurį įsitraukė ir mažasis. Berniukas kartu su tėvais eina į treniruotes, kartu vyksta ir į varžybas. Tačiau karatė jam kol kas – ne vienintelis užsiėmimas. „Tokio amžiaus vaikui viskas patinka – žaidžia futbolą, krepšinį, užsiima gimnastika“, – pasakoja L. Kubilius, vasario mėnesį su žmona sūpuosiantis antrąją atžalą. 

Nuo aštuonerių metų L. Kubilius lankė futbolą. Supratęs, kad sportuodamas nori būti atsakingas už savo rezultatus pats, su šia komandine sporto šaka atsisveikino ir susidomėjo savigyna. Keturiolikmetis vaikinas atrado karatė. „Atėjo paauglystė, tuo metu ir susidomėjau. Žinojau, kad galima išmokti apsiginti, sustiprėti, norėjau pabandyti. Psichologinis poreikis apsiginti, man atrodo, visada yra. Vyras turi mokėti apsiginti pats ir apginti šeimą. Visi vaikinai tai žino.“ Karatė meistrui vėliau išties keletą kartų yra tekę gatvėje gintis nuo chuliganų.
 

Karatė tapo Kubilių šeimos gyvenimo būdu. „Tai ne tik fizinis darbas treniruotėse, tai ir vaikų ugdymas“, – sako karatė meistras. Tad pasaulio čempionato medalininkas savo karjerą stengiasi suderinti su jaunosios kartos ugdymu. „Iš pradžių norėjau būti geras treneris, mokytojas ir išugdyti kuo daugiau gerų sportininkų. Bet dabar suprantu, kad pats svarbiausias dalykas – išugdyti gerų žmonių, kad jie būtų sportiški, norėtų sportuoti ir siekti aukštumų, kad charakteris būtų tvirtas, ir, aišku, savo laimėjimais rodyti pavyzdį. Džiugu, kad pavyksta“, – džiaugiasi Lukas. „Shodan“ klubo auklėtiniai kilnojo įspūdingą žvilgančią pasaulio čempionato medalininko taurę ir bronzos medalį. Sveikindami mokytoją vaikai dovanojo jam gėlių, saldainių ir savo piešinių.