Dviratininkė – apsisprendimo kryžkelėje

Pastaruoju metu mažai girdėti apie triskart pasaulio dviračių treko čempionato bronzos medalininkę (2009-2011 m.) 3 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse, Europos čempionę 3 km komandinėse persekiojimo lenktynėse (2012 m.), dukart Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionę  asmeninėse persekiojimo lenktynėse (2008-2009) panevėžietę 28 metų Viliją Sereikaitę. 
 

Praėjusiais metais ji pelnė Europos čempionato bronzos medalį 3 km asmeninėse persekiojimo lenktynėse, sukūrė šeimą su daugkartiniu Lietuvos dviračių treko čempionu Mantu Petrusevičiumi. 2014–aisiais V. Sereikaitė buvo išrinkta ir geriausia Panevėžio sportininke.

Nedalyvauju varžybose, tai apie mane nieko ir negirdėti. Su dviračių sportu neatsisveikinau, esu olimpinės rinktinės kandidatė. Tiesa, neaišku, ar gausiu finansavimą ir kitąmet. 
 

Mūsų persekiojimo lenktynių komandoje atsirado sunkumų, nesusirenka pajėgus kvartetas. Prieš Londono olimpines žaidynes pasikeitė treko varžybų programa, 3 km asmeninės persekiojimo lenktynės tapo neolimpine rungtimi. Žlugo visos viltys patekti į olimpines žaidynes. 

Tą laikotarpį labai išgyvenau. Galėjau kovoti dėl olimpinio medalio. Dar bandėme gelbėtis dalyvaujant 3 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, tačiau treniruočių draugės nebuvo pasiekusios didesnio meistriškumo ir treke buvo sunku. 

Sportininkės labai stengėsi, tobulėjo ir 2012 m. mums pavyko laimėti Europos čempionatą. Tačiau vėl atsirado pakeitimas: persekiojimo lenktynių komandą sudaro ne trys, o keturios sportininkės, kilometru pailgėjo distancija. Vėl reika gero lygio dviratininkių. 

Mano mėgiama rungtis liko pasaulio ir Europos čempionatų programoje, tačiau, kai praėjusiais metais per Europos čempionatą laimėjau bronzos medalį, nejutau jokio džiaugsmo. Kai rungtis – ne olimpinė, niekam ji neįdomi. Į šį rezultatą investavau ir savo pinigų, nes neužtenka to, ką gaunu.   
 

Anksčiau dar bandžiau jėgas ir omniumo rungtyje, tačiau daugiakovė man buvo per sunki.  

Taip. Vis dar viliuosi, kad gal po Rio de Ženeiro olimpinių žaidynių pasikeis programa, gal joje vėl atsiras mano mėgstama 3 km asmeninių persekiojimo lenktynių rungtis. Todėl ir toliau sportuoju, su vyru išvažiuoju pasivažinėti į plentą, treką. 
 

Stengiuosi palaikyti savo sportinę formą. Kol kas nieko negaliu pasakyti apie kitus metus. Kai bus aišku, ar liksiu olimpinėje rinktinėje ir gausiu finansavimą, ar ne, spręsiu: ar toliau sportuosiu, ar visą dėmesį skirsiu šeimai. 

Treke ne. Bandžiau jėgas daugiadienėse plento varžybose Čekijoje, pavasarį ir vasarą dalyvavau treniruočių stovykloje. 

Mantas kibo į mokslus, turi rimtų ketinimų. Dabar jis mokosi Panevėžio kolegijos paskutiniajame kurse, gins diplominį darbą, o po to žada studijuoti statybos inžineriją universitete. 

Mantui sportuoti buvo nelengva, neturėjo finansavimo, nevykdavo į treniruočių stovyklas. Jis buvo paliktas likimo valiai, todėl ir pagalvojo, kad geriau kibti į rimtus mokslus nei sportuoti. 

Mantas visą laiką padėdavo man, tą daro ir dabar. Jis į didįjį sportą tikrai jau nebegrįš, iš jo išėjo pakelta galva, per Lietuvos treko čempionatą laimėjo medalių. Su Mantu puikiai sutariame. Netoli treko nusipirkome keturių kambarių erdvų butą. Iki"Cido" arenos mums – vos 1 km, einame pėsčiomis. 

Nežinau, net ką ir atsakyti. Jaučiuosi viską padariusi. Kai dabar pasižiūriu į savo rezultatus, pagalvoju, kad tikrai padariu daug.

Lietuvoje nėra tiek daug dviratininkių, kaip didžiosiose valstybėse, mažas finansavimas.
 

Tokliomis sąlygomis aš ir Simona Krupeckaitė tikrai daug pasiekėme. Tą pergalių alkį man puikiai numalšino vyras Mantas. Ir sporte daug pasiekiau, ir vyrą gerą gavau. 
 

Dabar labai gražiai, ramiai gyvename. Tfu, tfu, tfu … Jeigu likimas duos, auginsime atžalą, vėl keisis gyvenimas.