Medalininkas – taikinys varžovams

Klaipėdietis Jonas Romanovas dviračių sportui atidavė 26 metus – sportuoti pradėjo būdamas 13-os, o savo karjerą baigė sulaukęs 39-erių. Jis yra 1992 m. pasaulio profesionalų dviračių treko grupinių lenktynių vicečempionas, 1993 m. bronzos medalio laimėtojas, septyniskart SSRS ir net 38 kartus Lietuvos čempionas, 1986 m. Taikos daugiadienių lenktynių ir 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis. 
 

J. Romanovas puikiai lenktyniavo plente ir treke, buvo ilgametis Lietuvos dviračių rinktinės kapitonas. „Mano neįgyvendinta svajonė liko „Tour de France“ daugiadienės dviračių lenktynės, apie šias aukštumas nuolat galvodavau. Jeigu būtų sugrąžinta jaunystė, šiose lenktynėse tikrai neblogai pasirodyčiau.  1992-aisiais man vis dėlto pavyko dalyvauti kitose prestižinėse lenktynėse „Giro d’Italia“. Tų lenktynių neužmiršiu visą gyvenimą. O sulaukęs 39-erių įgyvendinau vieną iš savo svajonių – dalyvavau Atlantos olimpinėse žaidynėse. Tai paskatinimas už metus, paskirtus didžiajam sportui, ir pasiektas pergales. Per savo sportinę karjerą numyniau apie 480 tūkst. kilometrų“, – pasakoja 58 metų J. Romanovas, bendrovėje „Alvaturas“ dirbantis vairuotoju.
 

J. Romanovas dabar žavisi įspūdingu Ramūno Navardausko pasirodymu šių metų pasaulio dviračių čempionato grupinėse lenktynėse. Bronzinį lietuvio finišą jis matė per televiziją Italijoje. 

„Šio medalio visi labai ilgai laukėme. Tai buvo įspūdingas Ramūno finišas. Mūsų dviratininkas labai teisingai įvertino didžiųjų komandų kovą ir į ją neįsivėlė. Puikiai matė, kas yra italų, belgų, prancūzų lyderiai, ir gerai paskirstė savo jėgas. Didelį postūmį Ramūnui davė ir aukšto lygio klubas „Cannondale-Garmin“, kuriam jis atstovauja“, – įsitikinęs J. Romanovas. 

Pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoją vyras vadina jau subrendusiu plento meistru. Tai parodė ir sėkmingas R. Navardausko pasirodymas prestižinėse „Tour de France“ ir „Giro d’Italia“ daugiadienėse lenktynėse, kur jis yra tapęs etapų nugalėtoju. 

„Jeigu pasaulio čempionato grupinėse lenktynėse būtų dalyvavę daugiau Lietuvos dviratininkų, dar neaišku, kaip būtų pasibaigusios varžybos. Gal jas Ramūnas būtų ir laimėjęs. Tačiau ir šis laimėjimas įspūdingas, juo labiau kad R. Navardauskas nėra sprinteris. Kai jis stovėjo ant nugalėtojų pakylos, jaučiau ne baltą pavydą, o pasididžiavimą, kad pagaliau mūsų dviratininkas iškovojo tai, ko anksčiau niekam nepavykdavo padaryti. Nenustebčiau, jeigu jis taptų ir pasaulio čempionu. Per varžybas Ramūnas gerai įvertina kiekvieną situaciją, nepameta galvos, o tai grupinėse lenktynėse labai svarbu“, – sako J. Romanovas. 

Klaipėdietis gerai žino pasaulio čempionatų grupinių lenktynių skonį – J. Romanovas dalyvavo 1993 ir 1995 m. planetos plento pirmenybėse, o 1996 m. varžėsi Atlantos olimpinėse žaidynėse. Ten grupinėse lenktynėse pirmą kartą profesionalai rungėsi kartu su mėgėjais. 
 

J. Romanovas įsitikinęs, kad mūsų šalies dviratininkų medalio vyrų lenktynėse per pasaulio čempionatus teko laukti per ilgai. Tokio rango varžybose apdovanojimą buvo pajėgus iškovoti ir Raimondas Rumšas, tačiau jam sutrukdė dopingo skandalas. „Paveikė kažkokios povandeninės srovės, Raimondas, matyt, kažkam neįtiko. Kita vertus, nebijau pasakyti: mūsų sporto funkcionieriai ne viską padarė, kad Raimondas išbristų iš tos nemalonios situacijos“, – mano J. Romanovas, neabejojantis, kad R. Rumšas nevartojo draudžiamų preparatų.

Žymusis dviratininkas jau anksčiau atkreipė dėmesį į R. Navardauską, kai šis buvo pakviestas treniruotis į Klaipėdą.

„Ramūnas buvo vos ne trimis galvomis aukštesnis už savo bendraamžius. Jis nuolat tobulėjo, stabiliai rungtyniavo. Visiškai nenustebau, kad jis tapo profesionalu. „Cannondale-Garmin“ klubo vadovai ir komandos draugai juo pasitiki, plente lietuvis atlieka įvairų darbą. Kokią užduotį per lenktynes gauna, tokią paprastai gerai įvykdo“, – sako J. Romanovas. 

J. Romanovas įsitikinęs, kad R. Navardauskui dabar bus daug sunkiau laimėti varžybas, nes jis – pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas. „Jeigu per kitas lenktynes bandys pabėgti nuo grupės, varžovai taip lengvai nepaleis. Manau, kad Ramūnas nesusirgs žvaigždžių liga ir toliau su dideliu užsidegimu treniruosis. Labai svarbu, kad, jam sugrįžus į namus, psichologiškai padeda treneris Kęstutis Česaitis. Jis sugeba atpalaiduoti Ramūną po labai sunkaus darbo profesionalų klube. Namie treneris auklėtinį prižiūri kaip savo sūnų. Kitaip ir negali būti, tai – trenerio kūrinys“, – tvirtina J. Romanovas. 
 

Kaip baigtųsi grupinės lenktynės, jeigu ankstesnis J. Romanovas susitiktų su R. Navardausku? Žymusis dviratininkas tik nusišypso: „Sunku pasakyti. Jeigu atvažiuotume į finišą kartu, manau, kad aš nugalėčiau. Bet tai priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis atvažiuotume. Anksčiau su manimi daug kas nesiverždavo į finišą, nes žinodavo, kad manęs neaplenks. O gal Ramūnas nuo manęs imtų ir pabėgtų. Nėra daug sprinterių, kurie ir dirbtų dėl kitų, ir gerai finišuotų. Aš tuo išsiskyriau.“
 

J. Romanovas pripažįsta, kad per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes įsižiebė viltis, kad jose gali gerai pasirodyti mūsų rinktinės lyderis R. Navardauskas. „Taip, gali, bet dar kartą pakartosiu: į Ramūną varžovai žiūrės kaip į dviratininką, galintį užlipti ant pjedestalo“, – teigia J. Romanovas. Jis linki R. Navardauskui saugoti sveikatą, nes kiekviena trauma atima daug laiko ir jėgų.