„Jau po pirmo karto įsimylėjau maratoną"

Čikagos maratone visus nustebinusi ir pirmu bandymu olimpinį maratono normatyvą (2:37:00) įvykdžiusi „Kauno maratono klubo“ narė Monika Juodeškaitė olimpiadai ruošis Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur toliau tęsia studijas.

Dar garantuoto kelialapio į olimpiadą neturinti sportininkė su nekantrumu laukia kitų Lietuvaičių starto. Maratono normatyvą įvykdyti taip pat planuoja jau olimpinės duonos ragavusi Živilė Balčiūnaitė ir kita „Kauno maratono klubo“ narė Remalda Kergytė. Su M. Juodeškaite kalbėjomės apie pirmąjį bandymą, ateities planus ir treniruočių sąlygas JAV.

Visus stebina Jūsų jaunas amžius. Čikagoje savo amžiaus grupėje likote antra. Kas paskatino imtis šios sudėtingos distancijos?
Pirma mintis pabandyti bėgti maratoną atėjo prieš metus, dar būnant 23 metų. Treniruotėje su šypsena ir džiaugsmu įveikiau 16 kilometrų bėgimą tempui. Treneris po šios treniruotės pajuokavo, kad jei man taip patinka tokios distancijos, turėčiau bėgti maratonus. Tiesa sakant, visada mėgdavau ilgesnes treniruotes, kai išbėgi į gamtą, gali grožėtis aplinka ir tiesiog pasibūti su savimi. Stadione sukti ratus ir bėgti greitu tempu niekada nebuvo lengva.

Didžiausius patirties kol kas turėjote 3 - 5 kilometrų distancijose, o Čikagos maratonas buvo Jums pirmasis. Ar nebuvo baisu eiti į dar neišbandytą rungtį ir iškart siekti olimpinio normatyvo?
Su artimaisiais dažnai juokdavomės, kad net neprabėgus 10 kilometrų šaunu tiesiai į maratono distanciją. Mėgstu iššūkius, tad šis šuolis man buvo daugiau įdomus, nei baisus. Maratonas, tai visai kitas bėgimo pasaulis, negalima lyginti jo su bėgimu stadione. Treniruotės, psichologinis pasiruošimas yra visai kitoks. To nei kūnas nei mintys dar nebuvo patyrusios. Pradžioje kilo keletas abejonių, ar maratonas tikrai man tinkama distancija, bet per mėnesį visos beprotiškos ir iki tol neįprastos treniruotės pradėjo teikti begalinį džiaugsmą. Labai geras jausmas apimdavo atlikus sunkų darbą treniruočių metu. Tas džiaugsmas ir pasididžiavimas savimi tarsi stūmė į priekį link tikslo ir svajonės įgyvendinimo.

Kaip atrodė jūsų paskutiniai pasiruošimo mėnesiai ir dienos prieš šį startą?
Tikriausiai daugelis nepatikės, bet paskutiniai mėnesiai buvo itin džiugūs. Labai norėjau kuo greičiau startuoti ir džiaugiausi, kad turiu tokią galimybę. Laiminga esu, ir prieš startą buvau, dėl mane supančių ir palaikančių žmonių. Tiek vyras, šeima, mama, padėjo ir rūpinosi manimi. Nors jie Lietuvoje, o aš gyvenu ir sportuoju Jungtinėse Amerikos Valstijose, jie visada širdyje ir mintyse buvo su manimi. Už Atlanto turiu ir Oklahomos universiteto bėgikų komandą, kuri sugyvename tarsi šeima. Ji manimi visada pasitiki, padeda ir skatina siekti pačių didžiausių tikslu. Mano treneris Dave Smith per pastaruosius penkis metus iš mergaitės, kuri myli bėgimą pavertė manę į bėgikę, kuri įvykdė olimpinį maratono normatyvą.  Pastebėjau, kad žmogus ypatingas jautiesi, kai tavo tikslas tampa svarbus ir kitiems žmonėms, kuriems tavo rezultatai ir pasiekimai teikia džiaugsmą.



Kas per varžybas buvo sunkiausia?
Netikėta, bet pačios varžybos man atnešė daugiau džiaugsmo nei skausmo. Įprasta manyti, kad maratonas tai begalinė kančia ir savęs kankinimas. Net prieš startą nejaučiau jaudulio, tiesiog džiaugiausi galimybe parodyti, ko pasiekiau per treniruotes. Puikiai jaučiausi iki paskutinių 7 kilometrų. Likus porai kilometrų jau ir kūnas nebenorėjo judėti. O sunkiausia, kad Čikagos maratone likus 400 metrų, prasideda ganėtinai stati įkalnė, į kurią jau buvo labai sunku įbėgti. Bet turint tikslą, net ir neįmanoma tampa įmanoma.

Nors įvykdėte normatyvą, bet dėl kelialapio visgi užtikrinta neesate. Jei nepasiseks, ar bandysite pagerinti savo rezultatą?
Aš savo darbą jau padariau. Pirmu maratonu įvykdžiau olimpinį normatyvą ir tuo esu patenkinta. Laukiu ir kitų mūsų bėgikių startų, bet manau, kad visos trys maratonininkės, kurios  važiuos į olimpiadą, bus to labiausiai nusipelniusios.

Iki mamos geriausio rezultato pritrūko vos keleto minučių. Ateityje planuojate pagerinti mamos rezultatą?
Manau mama labai didžiuotųsi jei man pavyktų tai padaryti. Aš pati įsimylėjau šią distanciją. Jau iškart po varžybų pradėjau laukti savo kito starto ir galimybės patobulėti.

Dar vis studijuojate Oklahomos universitete, o kokie planai po studijų? Ar grįšite į Lietuvą?
Dar metus turėčiau studijuoti magistro studijas. Kol kas nežinau, ką man padovanos ateitis, bet žinau, kad į Lietuvą tikrai sugrįšiu. Labai pasiilgstu namų. Kaip sako – „visur gerai, bet namie geriausia“. Tiesiog negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo kitur. Būdama čia pradėjau labiau vertinti Lietuvos gamtos grožį, maistą, tradicijas. Amerikoje taip pat stengiamės puoselėti Lietuviškas tradicijas.

Kaip skiriasi treniruočių galimybės Lietuvoje ir JAV?
Skirtumas yra labai didelis. Amerikoje turiu pačias geriausias sąlygas sportui. Daktarai, masažistai, nauja sportinė bazė, parama ir palaikymas iš visų pusių. Lietuvoje jauniems lengvaatlečiams, kurie bando patekti į didįjį sportą yra sudėtinga. Parama suteikiama tik pasiekus aukštų rezultatų, bet juos pasiekti, be gerų sąlygų ir paramos yra beveik neįmanoma, net ir įdedant be galo daug darbo ir noro. Tiesiog patirtos traumos gali pakišti koją. JAV susiduriu su didžiule konkurencija ir itin aukštu varžybų lygiu, tai mane priverčia tobulėti žymiai sparčiau nei Lietuvoje.

Kaip manote, kas gali padėti jaunam sportininkui siekti gerų rezultatų?
Visame pasaulyje lengvosios atletikos sportininkai remiasi klubais. Skirtingi klubai tarpusavyje varžosi dėl geriausių sportininkų ir ruošia juos pergalėms prieš kitus atletus. Lietuvoje ši sistema dar menkai išvystyta, bet džiugu, kad vis daugiau sportininkų jungiasi į klubus, o tokie klubai kaip „Kauno maratono klubas“ remia Lietuvos lengvaatlečius ir skatina jaunuolius. Parama, treniruotės su patyrusiais treneriais ir didelė grupė bendraminčių – tai labai svarbūs faktoriai sportininkui siekti aukštų rezultatų ateityje.