„Rio de Žaneire bus sunkiau nei Berlyne“

Sekmadienį Berlyne olimpinį normatyvą įvykdęs „Kauno maratono klubo“ narys Remigijus Kančys išlieka kuklus ir tikina, kad gerą rezultatą pasiekti padėjo palaikymo komanda, geras pasiruošimas ir palanki diena. Tiesa, sportininkas tikina neplanuojantis taikytis į Lietuvos maratono rekordą.

Į Berlyną vykote su pirmuoju treneriu ir klubo draugu, ar netrūko Lietuvoje įprasto palaikymo?
Palaikymas jautėsi ir Berlyne. Treneris taip pat bėgo šiose varžybose ir pasiekė savo asmeninį rezultatą. O manęs palaikyti į Berlyną atvyko sesė su keliomis draugėmis. Sulaukėme dėmesio ir iš vietos Lietuvių bendruomenės. Įveikti trasą padėjo ir palaikymo komanda. Ji pasirūpindavo, kad visada gaučiau vandens ir padėjo tiek prieš bėgimą, tiek po jo. Keista, bet bėgimas visgi yra komandinis sportas, tik rezultatas skelbiamas individualaus (juokiasi). Tik likus dviem kilometrams nepastebėjau ir visai užmiršau apie vandenį. Bet jau buvo nebesvarbu, tada rūpėjo tik kuo greičiau baigti distanciją.

Prieš išvykdamas į Berlyną nenorėjote spėlioti rezultato. Sakėte, kad tai priklausys nuo sąlygų vietoje. Panašu, kad jos susiklostė palankiai?
Pradžia buvo sunki. Reikėjo išbėgti tarp daugybės dalyvių, taip pat kurį laiką vargau kol suradau grupelę sportininkų, kurie bėgtų man tinkamu tempu. O po to viskas ėjosi neblogai. Nors ir buvo sunkesnių akimirkų, bet pavykdavo palaikyti tempą ir bėgti toliau. Galima sakyti, buvo mano diena. Trasa tikrai buvo puiki, oras palankus bėgimui. Keista, kad visoje 42 kilometrų 195 metrų trasoje buvo pilna žmonių, palaikančių ir stebinčių varžybas. To Lietuvoje dar nebūna. Padėjo ir greiti varžovai. Visada lengviau siekti geresnio rezultato, kai vejiesi kitus sportininkus, o ne bėgi vienas ramiai priekyje.



Kaip jautėtės kirtęs finišo liniją?
Neapsakomai. Tiesiog šokome iš laimės, užplūdo įvairiausios emocijos. Turėjome keistai atrodyti, bet buvo visiškai nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Visgi dėl šio tikslo buvo ruoštasi labai ilgai, įdėta daug darbo ir išlieta prakaito. Daug žmonių prisidėjo, kad turėčiau galimybę pasiruošti ir įgyvendinti savo svajonę sudalyvauti olimpiadoje.

Koks jausmas sugrįžus į Lietuvą įgyvendinus savo svajonę?
Nerealus! Girdėjau, kad atvyks keletas „Kauno maratono klubo“ narių manęs pasitikti oro uoste, bet, kad sulauksiu visos palaikymo komandos. Šito tai nesitikėjau. Keista ir smagu buvo žinoti, kad mano bėgimą stebi ir nemažai klubo narių ir draugų Lietuvoje. Tiesa, teko priprasti prie šio dėmesio ir atlaikyti jį. Malonu buvo ir antradienį atsiimti padėką iš Kauno mero. Tai motyvuoja.

Kokie tolesni planai?
Gerai pailsėti (juokiasi). O artimiausiu metu reikės pradėti planuotis pasiruošimą olimpinėms žaidynėms. Kol kas apsiribosiu paprastomis treniruotėmis ir dalyvausiu keliuose trumpesnių distancijų bėgimuose. Kaip ir pernai bėgsiu Kaune vyksiančiame „Pink Run su BENU“ bėgime už krūties vėžiu sergančias moteris. Dalyvausiu ir dar keliose 5 ir 10 kilometrų varžybose. Bet tai bus bėgimai ne dėl pergalių ar rezultatų, o dėl kilnių tikslų.

Iki Lietuvos maratono rekordo trūko vos kelių minučių, ar nebus sekanti svajonė jį pagerinti?
Apie tai tikrai negalvojau. Ne rekordai galvoje dabar. O ir sąlygos Rio de Žaneire tikrai ne pačios palankiausios. Nemėgstu karšto ir drėgno oro, man geriau bėgti mūsų klimato zonoje. Tad bėgti bus tikrai sunkiau nei buvo dabar. Bet stengsiuosi bėgti kuo geriau, tam ruošiuosi rimtai, o apie rezultatus tikrai negalvojau dar jokius.