"Ramūnas turi Dievo dovaną"

Pasaulio dviračių sporto čempionato bronzos medalio laimėtojo vyrų grupinėse lenktynėse Ramūno Navardausko treneris Kęstutis Česaitis savo auklėtinio sėkmę įvertino taip: „Tai kažkas iš fantastikos pasaulio. Lenktynes stebėjau visas 6 val. 14 min. ir dar apdovanojimą – tai buvo nepakartojama“. 

JAV vykusiose planetos pirmenybėse R.Navardauską 261,4 km lenktynėse 3 sek. aplenkė tik čempionu tapęs slovakas Peteris Saganas ir vos akimirksniu greitesnis buvo australas Michaleas Matthewsas.

Kvėdarniškis tapo pirmuoju Lietuvos dviratininku, iškovojusiu pasaulio plento čempionato medalį vyrų varžybose.

Kaip treneriui, jos man kainavo labai daug nervų. Ramūnas ilgai važiavo grupės pabaigoje, nenorėjo veržtis į priekį, kur vyko aštri kova: įvairūs pabėgimai, grupė buvo sutrūkusi kelis kartus. Jis neatsidurdavo pirmoje grupėje, tačiau su kitais dviratininkais vis prie jos priartėdavo. Išvengė griuvimų. Trumpam nuo dviračio nulipo tik likus trims ratams, kada įvyko griūtis. Tas stabtelėjimas nepakenkė, Ramūnas greitai prisivijo grupę. Per lenktynes jis labai saugojosi, taupė sveikatą ir mokiniui pavyko parodyti tą, ką jis gali. 

Ne, neteko. Su Ramūnu susiskambinau prieš jam išvykstant už Atlanto. Tada jis buvo po ką tik pasibaigusių Pasaulio turo lenktynių "GP Ouest France-Plouay" Prancūzijoje, kur iškovojo trečią vietą. Mokinio paklausiau, kaip jis jaučiasi ir išgirdau atsakymą: „Po „Tour de France“ daugiadienių lenktynių visiškai atsigavau ir jaučiuosi gerai“. 
 

Per Pasaulio turo varžybas užimti trečią vietą – nuostabus pasiekimas. Ramūnas dalyvavo daugelyje varžybų, bet tik Prancūzijoje gavo pirmuosius Pasaulio turo 50 taškų.

Žinant jo pasirengimą, galvojau, kad, jeigu per lenktynes Ramūnas nenugrius, laiku pavalgys, nepadarys taktinių klaidų, kurių jis labai mažai daro ir dabar praktiškai jų nepadarė,  jis gali būti dešimtuke. 
 

Į pirmą treniruotę jis atėjo su savo draugu Eligijumi Dališansku. Buvo mažiuliukas, smulkutis lyg šiaudelis, labai ramus vaikutis. Grupėje treniravosi kokius aštuonerius metus. Kad mokinys yra nerealus, matėsi jau seniai. Jis galėdavo važiuoti tada, kai niekas kitas jau negalėdavo. Visi jau  pavargę, nieko negali padaryti, o Ramūnas vienas ima ir nuvažiuoja. Jis turi Dievo dovaną, yra neeilinis dviratininkas, norint tokį žmogų rasti, reikia dirbti 200 metų. Didelis stimulas jaunam sportininkui tobulėti buvo 2006 m. pratybos Šveicarijoje, Pasaulio dviračių sporto centre. Tais metais Ramūnas, baigęs vidurinę mokyklą, šiame centre galėjo praleisti daugiau laiko. 
 

Jie negalėjo padėti, nes paprasčiausiai mūsų komanda per maža. Jeigu pasaulio čempionate būtų dalyvavę kokie 5-8 mūsų dviratininkai, tada - kita kalba. Nežinau, ką prieš varžybas sakė rinktinės vyr. treneris olimpinis čempionas Artūras Kasputis, koks buvo jo nurodymas.    
 

Iš tikrųjų būtų sunku ką nors ir patarti. Būčiau pasakęs, kad laiku pasimaitintų, pasistengtų važiuoti arčiau pirmaujančių dviratininkų, tada būna mažiau griūčių. Trasa Ričmonde buvo ypač sudėtinga: 15 km rate – trys kalnai su akmenuotu grindiniu. 
 

Distancijoje reikėjo būti labai atidžiam, nes kiekvieną akimirką galėjo kas nors sutrukdyti. Jeigu sustosi – atsiliksi nuo grupės. 


 

Po lenktynių pustrečios valandos kaito mano mobilusis telefonas, o kitos dienos rytą buvo netgi sunku nusiskusti barzdą. Skambučiai vėl pradėjo lietis kaip iš gausybės rago. 
 

Taip, be galo. Neįsivaizduoju, kas iš mūsų dviratininkų tokią pergalę vėl pasieks. Protu nesuvokiama, kaip jis sugeba vienas, be draugų paramos pralenkti tokias pasaulines profesionalų dviračių sporto žvaigždes.  Bet jis yra tokio lygio dviratininkas.
 

Tikiuosi su Šilalės r. meru Jonu Gudausku vykti į Kauną jo pasitikti. Kažkas turėtų būti ...   
 

Taip, šiuo pasaulio čempionatu jis baigė sezoną. Dabar, kiek leis orai, jis namie dar mins dviračio pedalus, o po to - vėl prasidės bendro fizinio pratybos, pasirengimas Ispanijoje kito sezono kovoms. 

Gal dar ne. Man atrodo, kol kas į planus vestuvės neįeina (šypsosi ...).