Devynioliktą kartą gerai pažįstamu keliu

Lietuvos ir Latvijos sportininkai per tris dienas „Baltijos keliu“ kas dešimt kilometrų keisdami vienas kitą nubėgo 600 km nuo Vilniaus iki Talino.
Šio bėgimas tikslas yra priminti visoms Baltijos šalių tautoms ir visai pažangiajai pasaulio bendruomenei apie tai, kad mūsų iškovota Laisvė dar yra jauna, gležna ir trapi,  kad ją visomis išgalėmis reikia saugoti ir puoselėti. Kad mūsų iškovota Laisvė negali pasipriešinti prieš didžiųjų mūsų kaimynių galingiausius XXI amžiaus ginklus. Todėl mes esame įsitikinę, kad šis renginys visais atžvilgiais yra gyvybiškai reikalingas ir reikšmingas.

Vilniaus Arkikatedros aikštėje ištverminguosius bėgikus sveikino ir visapusiškos sėkmės linkėjo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės pavaduotojas Česlovas Juršėnas, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Babravičius.  Jis įteikė visiems bėgimo dalyviams knygas apie Vilnių, krepšius ir rašiklius su Vilniaus miesto simbolika.

Kaip jau įprasta bėgimo dalyvius laimino ir Baltijos keliu nešamus kryželius šventino bėgikų mylimas ir gerbiamas kunigas Ričardas Doveika.

Dešimtą valandą su Varpinės laikrodžio dūžiais Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas, taręs keletą bėgikus įkvepiančių žodžių, sukomandavo: „bėgte marš“ ir bėgikų kolonos priekyje plevėsuojant Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavoms gyvuoju Baltijos keliu pasuko Rygos link.

Prie Vilniaus rajono ribos bėgikus sutiko, sveikino, pavaišino gardžiais pyragaičiais Vilniaus rajono savivaldybės vicemeras Gabriel Jan Mincevič ir rajono sporto skyriaus vadovas Juzef Šuškevič. Toliau bėgikai skubėjo į Širvintų rajono valdas. Tradiciškai Baltijos kelio dalyvius širvintiškiai sutinka prie paminklinio akmens. Tradicija liko išlaikyta ir šį kartą. Prie akmens bėgikus sutiko, sveikino ir apdovanojo Širvintų rajono meras  Kęstutis Pakalnis ir rajono sporto skyriaus vedėjas Borisas Sockis.

Prie Ukmergės rajono ribos ištvermingųjų bėgikų laukė Ukmergės sporto centro direktorius Vytautas Tutlys ir šio centro metodininkas Rimantas Lenartavičius. Išklausę visų palinkėjimų ir paėmę mums skirtą maisto davinį, sustojome į būrį bendrai nuotraukai ir nusifotografavę išskubėjome prie paties vaišingiausio ir visada didžiausio dėmesio mums skiriančio Panevėžio rajono ribos. Ten mus gražiai sutiko Raguvos kaimo kapelos muzikantai, Raguvos seniūnijos seniūnas Antanas Mitkus, rajono sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Henrikas Petraitis, Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto Kauno apskrities Tarybos atsakingasis sekretorius Pranas Majauskas ir gausus Raguvos gimnazijos Šilų skyriaus  mokinių būrys, kurie nuo savo rajono ribos iki nekaltai žuvusiems Lietuvos sportininkams pastatyto stogastulpio kartu su pagrindiniais bėgikais nubėgo 5 km. Visiems jiems Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas įteikė specialius pažymėjimus, į kuriuos  įrašomas nubėgtų kilometrų skaičius.

Gražiai pasveikinti ir apdovanoti bėgikai pasuko Panevėžio miesto link. Ten mūsų laukė miesto meras Vitalijus Satkevičius, Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro direktorius Bronislovas Pliavga ir keli šimtai panevėžiečių. Miesto meras ponas Satkevičius iš aukštos tribūnos sveikino bėgimo dalyvius, linkėjo jiems laimingai užbaigti jų kilnią misiją ir pakvietė į savivaldybę pasivaišinti rudens gėrybėmis ir atsigaivinti vaisvandeniais. Kol dauguma bėgimo dalyvių vaišinosi Panevėžio savivaldybėje ir dalinosi planais apie sekantį jubiliejinį „Baltijos kelio“ bėgimą, kiti jau skubėjo prie Pasvalio rajono ribos. Buvome iš anksto įspėti, kad bėgikų sutiktuvės įvyks ne prie rajono ribos, o Pumpėnuose. Priartėjus prie Pumpėnų gyvenvietės išgirdome trankius šios seniūnijos muzikantų maršo garsus, kurie „įpylė“ adrenalino į mūsų kojų raumenis. Ir vėl sveikinimų kalbos, draugiški apsikabinimai, linkėjimai, vaišės. Čia mus visada pasitinka dosnumu ir gražiomis išmonėmis nepralenkiama Pumpėnų seniūnė Regina Rapkevičienė.

Pumpėnų moksleiviai visiems bėgimo dalyviams įteikė gražiai ir išradingai pačių pagamintus medaliais. Atsisveikinę su pumpėniškiais jau skubame į paskutinį pirmosios bėgimo dienos tašką – Pasvalį. Deja, čia mūsų niekas nepasitinka. Bet mes prie to jau pripratome. Keletą paskutiniųjų metų prie Pasvalio stadiono teritorijoje esančių namelių mes sutinkame tik keletą savo asociacijos Pasvalio bėgimo klubo „Vėtra“ narių. Deja jau pamiršome ir privilegijas, kad už nakvynę ten esančiose nameliuose nereikėdavo mokėti. Dabar gi ar su balta patalyne ar be jos – nakvynės mokestis vienodas. Ką jau bepasakysi, toks „dėmesys“ ir pagarba mūsų laukia pačiame respublikos pakraštyje. Įkaitusiais nuo bėgimo kūnais išdžiovinę mums duotą drėgną patalynę šeštą valandą ryto išskubėjome vytis anksčiau išbėgusius devintojo etapo bėgikus, kurių tarpe buvo ir mūsų prezidentas Romas Bernotas. Paskutinis mūsų Tėvynės „bastionas“ – Saločiai. Tik priartėjus prie seniūnijos išgirstame gausios Saločių kaimo kapelos maršo garsus. Nors jau nuo kieto asfalto atmuštos kojos sklindant muzikos garsams pačios kilnojasi. Čia mus sutinka kaip didvyrius. Nuoširdus ir be galo dosnus Saločių seniūnas Algimantas Mašalas mums negaili nei dėmesio, nei vaišių. Nors mūsų bėgimo metu jis atostogauja, bet mūsų niekada nepalieka likimo valiai. Seniūnijos salėje paruošti ir vaišėmis apkrauti stalai. Ant scenos visų pusryčių metu groja ir dainuoja Saločių kapelos muzikantai ir dainininkės. Mums įteikiamos dovanėlės ir didžiulis buketas salotiškių atneštų gėlių, kurias mes nunešame į Rygą ir padedame prie Laisvės paminklo.

Rygoje mus pasitinka didžiulis šurmulys – visur pilnos gatvės žmonių, senųjų automobilių paroda, vandens skuterių varžybos, visokiausi atrakcionai ir parodos. Negalime nei praeiti, nej pravažiuoti. Tradiciškai išsirikiuojame po tris ir nešame gėles prie Laisvės paminklo. Mums sunku prasibrauti pro minias žmonių. Tad mūsų darnias gretas „išderina“ gyvų žmonių jūra. Šiaip ne taip prasibrauname pro ją ir vėl išsirikiuojame prieš paminklą. Ten su gėlių puokštėmis mus pasitinka Lietuvos ambasados Latvijoje atstovai. Pasiteisinę, kad atstovybės vadovas atostogauja ir atvykti negali. Visi kartu padedame gėles prie Laisvės paminklo. Nuo paminklo du mūsų komandos atstovai Vidmantas Dobrovolskas ir Viktoras Mažeika Brivybos gatve išbėga Salacgrivos link, o likusieji vėl pro gyvų žmonių jūrą „šturmuoja bastionus“ iki  prie Latvių šaulių palikto autobuso.

Pasiviję Vidmantą ir Viktorą išleidžiame į Baltijos kelią sekančio etapo dalyvius. Taip keisdami vieni kitus pasiekiame paskutinį antrosios dienos finišą - Salacgrivos miestelį. Čia vidurinės mokyklos sporto salėje „pasiklojame patalą“ miegui. Atsakingi už „maitinimą“ bėgimo dalyviai po lygiai visiems išdalina Lietuvoje gautas maisto atsargas. Vieni kitus vaišindami savo atsivežtu maistu sočiai pavakarieniavę gulamės poilsiui.

Trečiosios bėgimo dienos šeštą valandą ryto vėl autobusas su bėgikais vejasi anksčiau išbėgusius eilinio etapo dalyvius. Šiek tiek keistokai glumina nebeveikianti ilgus metus įprasta sienos kirtimo ceremonija – be sustojimo perbėgama valstybinė siena (kai kurie iš mūsų perbėgę sieną atsigręžia atgal lyg bijodami besivejančių pareigūnų). Taip ilgai laukta ir taip nesunkiai, su mažomis aukomis, iškovota Laisvė... Ir vis dėlto dar mūsų širdyse neištirpęs pilnas Nepriklausomybės pojūčio ledas.

Laikrodžio rodyklės suka ratus, o mes savo žingsniais vėl matuojame ir matuojame legendiniu tapusį Baltijos kelią. Štai jau ir Talino priemiestis. Nutariame, kad prie Talino miesto ribą žyminčių didžiųjų raidžių visi kartu nusipaveiksluosime. Bet, deja, senųjų didžiųjų raidžių jau nebėra – Talino miesto ribą žymi elektroninis laikrodis. Dar du etapai ir mes pasieksime finišą.

Lygiai grafike numatytu laiku įbėgame į Estijos Parlamento rūmų kiemelį, kuriame mūsų laukė keletas Talino mieste gyvenančių lietuvių bendruomenės atstovų. Visi susiglaudžiame pečiais ir garsiai sušunkame tris kartus „valio“. Po to mūsų prezidentas, šio bėgimo iniciatorius ir vienašališkas vykdytojas Romas Bernotas, bėgikų rankų pametėtas „skrenda“ į Talino padangę.

Vykdomas bėgimo dalyvių apdovanojimas. Visiems bėgimo dalyviams įteikiami vardiniai medaliai ir pažymėjimai bylojantys, kad kiekvienas iš mūsų, kas dešimt kilometrų keisdami vieni kitus nubėgome 600 km  nuo Vilniaus per Rygą iki Talino.