"Subrendau kaip sportininkė"

Lietuvos rekordininkė ir čempionė Brigita Dimšienė po pasaulio lengvosios atletikos čempionato Pekine, kur tarp Lietuvos lengvaatlečių užėmė aukščiausią – septintąją vietą, su Neringa Aidietyte buvo nutarusios nedalyvauti tarptautinėse varžybose Druskininkuose. Tačiau vis dėlto abi stojo į startą: Brigita tapo Lietuvos čempione 10 km distancijoje (43 min. 26 sek.) ir 4 sek. pagerino neoficialų Lietuvos čempionatų rekordą, kurį 1999 m. pasiekė Kristina Saltanovič, bei 38 sek. - Druskininkų varžybų rekordą, o Neringa iškovojo sidabro medalį (44 min. 49 sek.).

„Dar praėjusiais metais apie tokį rezultatą tik galėjau pasvajoti, atrodė trasoje reikėdavo labai daug jėgų. Tačiau dabar ėjau su šypsena veide, mėgavausi ėjimu ir be didesnio vargo pasiekiau puikų rezultatą. 

Džiaugiuosi, kad ta gera sportinė  forma manęs vis dar neapleidžia“, - sako Lietuvos čempionė B. Dimšienė. 

Dar anksčiau esame susiplanavę, kad rugsėjo pabaigoje kartu su Neringa dalyvausime keturių dienų daugiadienėse varžybose Kinijoje ir į namus grįšime spalio 1 d. Po pasaulio čempionato emocijų susikaupė jau per daug, tačiau kadangi tos varžybos planuotos, tai jomis ir baigsiu šiemetinį sezoną. Kinijoje didelių tikslų nekeliame, paprasčiausiai norime pasižiūrėti, kokios tos daugiadienės sportinoi ėjimo varžybos. 

Kažkas nerealaus, fantastiško. Tas dvi savaites buvau kažkur sapne ir, atrodo, neduok Dieve, jog pabusiu ir kažkas pasakys, kad ta septintoji vieta pasaulio čempionate  buvo ne mano. 
 

Dar iš šiandien sunku patikėti tuo, kas įvyko. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent šiemet iššoviau. Šių metų sezonas buvo pats geriausias mano sportinėje karjeroje, mano gyvenime. 

Rugpjūčio 28-oji įsirašys į visą mano gyvenimo istoriją. Esu nepaprastai laiminga. Tačiau dabar pasakyčiau, kad geriau būčiau iššovusi per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ar po jų įvyksiančiame kitame pasaulio čempionate. 

Man atrodo, kad tik treneris nepasitikėjo mano psichologija. Mano kolegos visada sako, kad esu kovotoja, garbingai baigiu distanciją, niekada iš jos nepasitraukiu. 

Manau, kad pritrūkdavau kitų dalykų, o psichologija nebuvo mano silpnoji pusė. Negaliu teigti, kad prieš varžybas nesu perdegusi, tačiau pastaraisiais  metais to jau tikrai nėra. Galvoju, kad subrendau kaip sportininkė. 

Sportinis ėjimas – ištvermės rungtis. Siekiant, kad rezultatai būtų stabilūs, reikia subręsti. Šiemet jau pasiekiu svarių rezultatų ir per kiekvienas varžybas stengiuosi kovoti dėl aukštų vietų. 

Visi pradėjo kalbėti apie aukštesnes mano pozicijas per olimpines žaidynes,  medalius, tačiau esu realistė: ta septintoji vieta gali būti ir mano sportinės karjeros riba.  Nesakau, kad ties tuo sustosiu, tačiau, jeigu manę kas nors klaus, kokios mano viltys Rio de Žaneire, tai atsakysiu: mane tenkintų vieta šešioliktuke. 
 

Į olimpines žaidynes suvažiuoja visos stipriausios sportininkės ir jos atiduoda visas  jėgas. Tikėtis, kad galiu būti dar aukščiau, būtų per drąsu. 
 

Savo tikslus, svajones geriau pasiliksiu giliai savyje ir nesakysiu, kad Rio būsiu aštuntuke, o paskui skaudžiai krisiu. Geriau daryti savo darbą, nesureikšminti žaidynių, nors tai ir bus svarbiausias metų startas. 


 

Labai vėlai pradėjau sezoną, trūko varžybų. Nemanyčiau, kad dabar organizmui reikalingas poilsis. Dar noriu dalyvauti varžybose. Man patinka save realizuoti, nugalėti.  Spalio mėnesį ėjikai ilsėsis, tačiau tai nebus poilsis kažkur paplūdimyje. Dirbu Lietuvos televizijoje,  reikės duoklę atiduoti darbui. Olimpiniams sezonui pradėsime rengtis nuo lapkričio mėnesio. 

Mes negalime pavadinti tikruoju žiemos sezonu, turime porą varžybėlių, einame 3 ar 5 km. Per žiemą atliekame bazinį krūvį, įveikiame daug kilometrų. 
 

Žiemos niekada neakcentuojame. Tačiau aš labai mėgstu trumpas distancijas, jose patinka pasivaržyti. Tai – papildomos emocijos, išsijudinimas, bet aukštų tikslų  žiemą niekada nekeliame. Paprasčiausiai, žiemą krauname kraitį vasarai. 

Tai – mano mamytė, tėvelis, vyras, vaikystės draugė, teta, pusbrolis. Tarkime, Druskininkuose gyvena daug žmonių, kuriuos gerai pažįstu, nes čia dažnai stovyklaujame. 
 

Eidama girdėjau jų šūksnius ir mačiau begalinį artimųjų džiaugsmą, kai nugalėjau. Po pasaulio čempionato Pekine mane palaikančiųjų žmonių ratas dar labiau pagausėjo. 

Tačiau norėtųsi, kad ir po nesėkmingų varžybų žmonės nuo manęs nenusisuktų, o paguostų. Bet, kita vertus, mes esame tokie sportininkai, kurie išsilaižome giliai viduje patys žaizdas ir ne kiekvienam žmogui suprasti, kaip mes išgyvename tas nesėkmes.