Į futbolą – per ledo ritulį

„Mūsų name gyveno Petraičių, Paberžių šeimos, jų tėvai taip pat buvo futbolininkai. Futbolą, matyt, ėmiau žaisti tada, kai pradėjau vaikščioti. Su visais kaimynų berniukais. Ėjome į „Žalgirio“ stadioną stebėti, kaip žaidžia mūsų tėvai. Tai buvo didžiulis magnetas visiems. Kaip ir visi vaikai, žavėjomės tų laikų futbolo žvaigždėmis ir stengėmės atkartoti jų apgaulingus judesius, smūgius į vartus. Kartą sutikome trenerį Joną Muliuolį. Tiesą sakant, jis žinojo, kieno čia vaikai. Ir pakvietė mus su Gediminu Paberžiu. Tiesa, ne iš karto žaisti futbolo, nes buvo žiema. Tada futbolininkai žiemomis žaisdavo ledo ritulį. Mums jis taip pat labai patiko. Taip, pradėję nuo ledo ritulio, patekome į tikrą futbolo komandą. Nors esu tapęs ir Lietuvos jaunių ledo ritulio čempionu“, – vaikystę prisiminė K. Latoža. Jam rugpjūčio 2 d. sukako 65-eri.

Įspūdingas rekordas

Bendražygiai ir sirgaliai K. Latožą žino ir kaip Kaizerį. Ši pravardė jam prilipo, nes vilnietis idealizavo Kaizeriu gimtinėje vadintą legendinį Vokietijos rinktinės vidurio gynėją Franzą Beckenbauerį. Šią žaidimo poziciją K. Latoža užėmė daugiausia laiko.

Būdamas 18 metų K. Latoža sužaidė pirmąsias savo rungtynes pagrindinės „Žalgirio“ komandos gretose. Vilniaus klubas tuo metu buvo neoficiali Lietuvos rinktinė, į jį buvo surenkami geriausi šalies žaidėjai.

„Mačo išvakarėse treneris Zenonas Ganusauskas liepė ruoštis žaisti startinėje komandoje. Kitą dieną į aikštę įėjau su žvaigždėmis, buvau jauniausias“, – pasakojo K. Latoža. Garsiojo klubo futbolininku jis buvo 15 metų. Būtent gynėjui priklauso rekordas – 515 oficialių rungtynių, sužaistų „Žalgirio“ gretose.

„Kai žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje, pasikeitė daug partnerių – pradedant Stasiu Rameliu, Algirdu Žilinsku, baigiant Arminu Narbekovu, Valdu Ivanausku. Per tą laiką komandoje žaidė maždaug du šimtai žaidėjų“, – prisiminė K. Latoža.

Posūkį lėmė skausmai

Rekordas galėjo būti ir dar įspūdingesnis. Tačiau sutrukdė sveikatos problemos. 1983 m. „Žalgiris“ po ilgos pertraukos vėl pateko į aukščiausiąją SSRS lygą. Bet tais metais K. Latoža sužaidė tik vienerias, paskutines, savo rungtynes pagrindinėje komandoje – Kutaisyje su vietos „Torpedo“.

„1982-aisiais, kai brovėmės į aukščiausiąją SSRS lygą, buvau komandos kapitonas. O jau 1983-iaisiais dėl didesnio krūvio imdavo skaudėti pilvą. Tada su Vytautu Gedgaudu jau buvome dublerių treneriai. Vis dar žaidžiau už dublerius, tikėjausi, kad tie skausmai praeis, ir aš atsigausiu, bet palaipsniui teko galutinai pereiti prie trenerio darbo“, – teigė K. Latoža.

Jau pirmus trenerio darbo metus K. Latoža iškovojo rimtą laimėjimą – su „Žalgirio“ dublerių komanda laimėjo SSRS tautų spartakiadą.


 

Vėliau K. Latožai teko treniruoti Vilniaus „Pažangos“ komandą. Tuomet pradėjo dirbti Vilniaus futbolo mokykloje, kartu su Algimantu Liubinsku – sportininkų rengimo centre.

„Buvome pasikvietę gabiausius to meto jaunus futbolininkus: Rimantą Žvingilą, Darių Maciulevičių, Dainių Šuliauską, Arūną Pukelevičių, Donatą Vencevičių, Vidą Dančenką ir kitus. Ta komanda žaidė pirmojoje lygoje“, – sakė legendinis gynėjas.

Tuo metu K. Latoža gavo kvietimą į Vilniaus „Lokomotyvą“. Jis buvo suformuotas iš Vilniaus futbolo mokyklą baigusių žaidėjų, kuriems nepavyko patekti į „Žalgirį“, prie jo buvo prisijungę iš Vokietijos sugrįžę legendinio „Žalgirio“ futbolininkai Robertas Tautkus ir Vladimiras Buzmakovas. Tačiau „Lokomotyvas“ iš Lietuvos futbolo žemėlapio išnyko, kai jį atsisakė finansuoti „Lietuvos geležinkeliai“.

Iš rinktinės – į Farerus

Dar treniruodamas „Lokomotyvą“ K. Latoža gavo pasiūlymą tapti Lietuvos rinktinės treneriu. Tam reikėjo ypatingos atsakomybės, bet tokio darbo joks treneris neatsisakytų.
 

Negalima sakyti, kad rinktinėje viskas klojosi sėkmingai. Futbolo mėgėjams labiausiai įstrigo rinktinės pralaimėjimas (1:2) estams ir lygiosios (0:0) su Farerų salomis. Juolab kad abu šie rezultatai buvo pasiekti Vilniuje. Tačiau puikią pergalę 4:2 prieš Bosniją ir Hercegoviną iškovojo ta pati K. Latožos vadovaujama rinktinė.

Baigęs darbą rinktinėje K. Latoža išvyko į užsienį – į Farerų salas treniruoti vietos „Vagar“ komandos.

Grįžęs vyras kelerius metus dirbo Vilniaus „Žalgirio“, vėliau „Vilniaus“ klubuose. Pastarajame iki pat jo žlugimo 2008-aisiais. Nuo tada Kaizeris vėl treniruoja Vilniaus futbolo mokyklos vaikus: „Galima sakyti, po visų audrų grįžau į tą pačią futbolo mokyklą, iš kurios pats išėjau į futbolą. Ratas apsisuko.“

Kampinis – tarsi 11 m baudinys

Daug kartų galva vartininkus nuginklavusiam legendiniam futbolininkui priskiriamas lakus posakis, kad jo laikų „Žalgiriui“ kampinis buvo tokia pat proga įmušti įvartį, kaip 11 m baudinys.

Tiesa, pats K. Latoža savo autorystę neigia: „Ne aš tai sugalvojau. Taip yra sakę Vilniuje viešėjusių varžovų komandų žaidėjai. Sunku jiems būdavo gintis. Ir pats esu įmušęs pasitaikius kampiniui, ir nemažai kitų neblogai galva žaidusių žaidėjų. Todėl jei ne vienas, tai kitas įmušdavo. Ir paduoti mokėdavome stipriai, tiksliai. Nežinojo varžovai, ką daryti. Prikabina porą žaidėjų prie pavojingesnio, palieka kitą, o tas, pasirodo, ne mažiau pavojingas.“

K. Latoža buvo ir vienas etatinių „Žalgirio“ baudinių mušėjų. Todėl žaisdamas gynėju per oficialius mačus Kaizeris yra įmušęs net 50 įvarčių.

Tiesa, apie K. Latožos, kaip trenerio, pastangas stiprinti savo treniruojamų komandų gynybą taip pat sklinda legendos. Tačiau pats Kaizeris nesutinka su tuo: „Tiesiog man tokia etiketė prilipo baigus treniruoti rinktinę. Varžovai tada mus dažnai priversdavo užimti gynybines pozicijas. Bet juk ir šiandien jie lietuvius priverčia gintis didelėmis pajėgomis. O aš, žiūrėdamas komandos „Barcelona“ arba Madrido „Real“ rungtynes, jų puolimą, visada varvinu seilę. Mes niekada neturėjome tokių žaidėjų, kurie galėtų skirti daug laiko varžovų vartų puolimui, futbolo terminais sakant, žaisti pirmuoju numeriu. Mano svajonė – sulaukti tokių laikų, kai Lietuvos rinktinė ar klubai per tarptautines rungtynes žais būtent taip.“