Lietuvos futbolas – permainų kryžkelėje

Situacija su futbolo stadionais ir aikštėmis Lietuvoje – itin sudėtinga. Iš vienos pusės vien Vilniuje galima suskaičiuoti per 16 vietų, kuriose esą galima žaisti futbolą. Tačiau realybė kitokia – buvusios futbolo aikštelės tiesiogine to žodžio prasme merdi, jose želia aukšta žolė, yra vedžiojami keturkojai augintiniai.

Aukščiausio lygio rungtynėms taip pat nėra iš ko rinktis. Vienintelė vieta Lietuvoje, kuroficialias rungtynes gali žaisti nacionalinė rinktinė – Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas. Negana to, šiame stadione darosi itin ankšta kiekvieną savaitę, mat jame namų rungtynes žaidžia dvi aukščiausiosios lygos komandos „Žalgiris“ ir „Trakai“, žaidžia kelios žemesnių lygų komandos, vyksta jaunių ir mėgėjų futbolo dvikovos, rengiamos konferencijos, organizuojami kultūriniai renginiai.

Situacija galėjo tapti ir dar labiau kritine - užtenka prisiminti vos penkerių metų senumo istoriją, kai 2010 metais Liepkalnyje esantis stadionas, bankrutavus „Vėtros“ futbolo klubui, buvo išgelbėtas nupirkus jį iš DnB Banko.Tada LFF ir UEFA lėšomis pavyko prikelti stadioną naujam gyvenimui.

Atviras klausimas, kur būtų žaidusi Lietuvos nacionalinė rinktinė, jei tuometinis „Vėtros“ stadionas būtų paliktas likimo valiai? Ypač, kai Nacionalinio stadiono statybos yra įšaldytos ir proveržio sprendžiant šį opų Lietuvos futbolui klausimą bent jau kol kas nematyti.

Galvosūkis, kur žaisti futbolą

Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) prezidentas Gintautas Žemaitis prakalbus apie sostinėje esamų stadionų planą išreiškė apgailestavimą, jog sostinėje daugiausia turime ne stadionus, o tik kažkada buvusias futbolo aikšes: „Jose dabar vedžiojami šunys. Galima teigti, kad apskritai stadionų Vilniuje praktiškai nėra. Turime LFF stadioną oficialioms varžyboms, o mėgėjai dar gali žaisti Vingio parko bei Vilniaus futbolo fanų stadionuose.“

Anot G. Žemaičio, Vilniuje yra itin daug futbolo komandų, tad tenka spręsti sunkų galvosūkį, kur joms visoms žaisti.

„Visi stengiasi patekti į LFF stadioną, tačiau šis nėra guminis, todėl tenka ieškoti alternatyvų. Šių, deja, praktiškai nėra. Apmaudu, bet turime pavyzdžių, kai įrengti futbolo stadiono nepavyko dėl nutrūkusių derybų su buvusiais Vilniaus valdžios atstovais. Tuomet nepavyko susitarti dėl žemės sklypo Baltupiuose, nors sakėme, kad galime pastatyti stadioną, įrengti vietas žiūrovams, buitines patalpas“, - apgailestavo G. Žemaitis.

Anot VRFS prezidento, norint pagerinti futbolo stadionų situaciją Vilniuje, reikia bendros LFF, sostinės valdžios bei verslo atstovų strategijos.

Realybė ir lūkesčiai

LFF stadionas, kaip jau minėta, atgimė 2010 metais, kai dėl finansinių sunkumų iširus „Vėtros“ futbolo klubui, LFF federacija perėmė stadiono valdymą. Vos penkerių metų senumo įvykius prisiminęs LFF prezidentas Julius Kvedaras džiaugiasi, kad federacijai buvo pasiūlyta perimti stadioną.

„Atsirado žmonių, kurie nenorėjo, kad stadionas būtų sunaikintas ir jo vietoje išdygtų, pavyzdžiui, koks nors prekybos centras. LFF taip pat nekilo klausimų, reikia ar nereikia gelbėti stadioną. Rezultatas – šiuo metu bent jau turime stadioną, kuriame gali žaisti nacionalinė rinktinė“, - pasakojo J. Kvedaras.

Anot LFF prezidento, nesinorėjo, kad pasikartotų „Žalgirio“ stadiono likimas, kai viskas buvo lengva ranka nubraukta vien dėl to, kad kažkas norėjo pralobti: „Ten buvo puikus stadionas, su futbolo aura, tradicijomis. O dabar visa tai parduota komenciniams tikslams.“

Tuo pačiu J. Kvedaras pridūrė, kad nėra net kalbos, jog Vilniuje pagaliau turi būti pastatytas Nacionalinis stadionas: „Nacionalinio stadiono idėja aptarinėjama jau metų metus, tačiau veiksmų kaip nesiimama, taip nesiimama. Rezultatas? Turime griuvėsius, kurie stūkso tarsi gyvas priekaištas.“

Juolab, kad, anot J. Kvedaro, LFF stadionas – trumpalaikis sprendimas. „Nacionalinio stadiono poreikis yra milžiniškas. Jau dabar susiduriame su varžovų rinktinių reikalavimais, poreikiais, kurių negalime patenkinti. Pavyzdžiui, Anglijos nacionalinei futbolo rinktinės poreikiai yra kelis kartus didesni nei mūsų galimybės.  Gali ateiti metas, kai Lietuvos nacionalinei rinktinei dėl to bus uždrausta žaisti namuose. Perspektyva namų rungtynes žaisti Latvijoje ar kitoje šalyje nėra viliojanti. Tai būtų smūgis tiek sirgaliams, tiek visai futbolo bendruomenei“, - susiklosčiusią apmaudžią situaciją apibendrino J. Kvedaras.

LFF prezidentas prisiminė pavyzdžius, kai futbolo valstybių atstovai atvykdami žaisti į Lietuvą kreipėsi su prašymu, ar gali atvežti net kelis tūkstančius sirgalių.

„Tokiais atvejais turime jiems atsakyti, kad į stadioną geriausiu atveju galėtume sutalpinti vos kelis šimtus sirgalių, o likusiems tektų rungtynes stebėti nebent kavinėse prie televizorių ekranų. Šiek tiek daugiau nei 5 tūkstančius sirgalių talpinantis LFF stadionas yra per mažas, kai vyksta tarptautinės rungtynės. Nepaisant to, kol nepriimti sprendimai dėl Nacionalinio stadiono statybų, turime imtis veiksmų, kurie leistų pagerinti LFF stadiono būklę ir žiūrovams taptų patogiau stebėti tiek nacionalinės rinktinės, tiek vietos futbolo komandų kovas“,- apie artimiausias perspektyvas užsiminė J. Kvedaras.

Pasak jo, stadionas turėtų būti kiekvieno miesto garbės reikalu:„Seniūnai, miestų merai turėtų būti suinteresuoti stadionų ir aikščių statybomis, renovacijomis. Turime puikių pavyzdžių – Utena, Marijampolė, Alytus. Ne darbo grupes burti reikėtų, o realių darbų, planų ir kalbų įgyvendinimų.“



Ambicingi rekonstrukcijos planai

Kol Nacionalinis stadionas išlieka blankia vizija, LFF generalinis direktorius Edvinas Eimontas atskleidė, jog LFF jau kurį laiką svarsto LFF stadiono plėtros galimybes bei artimiausius rekonstrukcijos darbus.

„Užsienio specialistai atliko galimybių studiją ir paskaičiavo, kad Liepkalnyje, pagal žemės kiekį, galima drąsiai pastatyti apie 15 tūkst. vietų stadioną. Visi supranta, kad 5 tūkst. vietų yra per mažai. Ypač kai stadione žaidžia nacionalinė rinktinė.

Kitas probleminis taškas – stadiono infrastruktūra. Įėjimai į stadioną, kurie šiuo metu yra naudojami – labai nepatogūs. Maža to,  maitinimo vietos, tualetai nėra patogiai išdėstyti, tad žiūrovams kyla daug nepatogumų“, - esamas problemas įvardijo E. Eimontas.

Atlikus galimybių studiją buvo nuspręsta, kad LFF stadione reikia renovuoti visą pagrindinę tribūną, išplėsti  įvairias patalpas rungtynių dalyviams, žiniasklaidai, VIP svečiams, atnaujinti kitas tribūnas. Planuose taip pat numatyta vieta nepilnų matmenų futbolo maniežui. Pasirinktas toks variantas, tiesa, daug kas priklausys ir nuo investicijų.

„Suplanuotiems darbams reikia apie 4,5-5 mln. eurų. Yra paskaičiuota, kad vienos  sėdimos vietos  stadione sąlyginis įrengimas kainuoja apie 2 tūkst. eurų“, - pridūrė LFF generalinis direktorius.

Šių metų liepos pradžioje LFF stadione buvo paklota naujausios kartos aukščiausius reikalavimus atitinkanti dirbtinė danga. Įgyvendinus suplanuotus darbus, Lietuvos futbolo federacijos stadione sąlygos stebėti aukščiausio lygio futbolą žymiai pagerėtų.

Kokio dydžio stadiono reikia?

Kaip užsiminė LFF generalinis direktorius E. Eimontas, dabartinio LFF stadiono vietų skaičių galima būtų padidinti,tačiau tokiu atveju tektų peržiūrėti detalųjį planą. Deja, LFF stadionas yra Vilniaus senamiesčio teritorijoje, kur bet kokie objekto pakeitimai yraitin griežtai ribojami.

„Tai tik dar kartą patvirtina, kaip svarbu galutinai išspręsti Nacionalinio stadiono statybų klausimą. Apmaudu, kad tiek daug laiko viskas užtruko ir iki šio neaišku, kada sulauksime sprendimų.

Atrankoje į 2018 m. Pasaulio futbolo čempionatą žaisime ne tik su anglais, bet ir su škotais, kurių rinktinę į išvykos varžybas lydi keli tūkstančiai sirgalių. Tad reikėtųnebetempti gumos.Yra dveji metai, per kuriuos galimaišspręsti visus klausimus ir pastatyti aukščiausius standartus atitinkantį stadioną“, - pasakojo E. Eimontas.

Anot LFF generalinio direktoriaus, sunku tiksliai atsakyti į klausimą, kokio dydžio stadiono Lietuvai reikia.

„Šis klausimas yra atviras ir vertas atskiros diskusijos.Galima svarstyti, kad Lietuvai šiuo metu reikalingas apie 20 tūkst. vietų stadionas. Būtų logiška žvelgti į ateities perspektyvas ir statant stadioną palikti plėtros galimybę“, - svarstė E. Eimontas.

Anot jo, paskaičiuota, kad vertinant pasaulinius investicijų standartus pagal kainą vienai vietai pats optimaliausias variantas – 40 tūkstančių žiūrovų talpinantis stadionas: „Lietuvai tokio dydžio stadiono šiuo metu galbūt ir nereikia. Bet derėtų nepamiršti, kad Nacionalinis stadionas tarnautų ne tik futbolui, bet ir pasaulinio masto koncertams ir kitiems renginiams.“

Kalbėdamas apie futbolo įvaizdžio gerinimą LFF generalinis direktorius pateikė Gruzijos pavyzdį. Gruzinai prieš keletą metų investavo į Nacionalinio stadiono rekonstrukciją. Tokią iniciatyvą itin teigiamai įvertino Europos futbolo federacijų asociacija (UEFA), kuri šiais metais leido Gruzijos sostinėje Tbilisyje surengti UEFA Supertaurės varžybas tarp FC „Barcelona“ ir „Sevilla“.

„Toks UEFA sprendimas buvo Gruzijos pastangų gerinti fubolo infrastruktūrą šalyje įvertinimas. Bilietai į supertaurės varžybas buvo tiesiog iššluoti. Stadione susirinkę žiūrovai išvydo tikrą įvarčių fiestą bei neužmirštamą reginį su vienais geriausiais futbolininkaispasaulyje“, - pasakojo E. Eimontas.