22 klausimai Edmundui Jakilaičiui

„Užsidėjau akinius, pagalvojau, kad kitaip nepažins“, – šitaip šypsodamasis sako žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir stoja ant bėgimo takelio. Žurnalisto nuomone, bėgimuose renkasi ta Lietuva, kuri jam labai patinka. 

 

 

Na, bėgioti žmogus pradeda netrukus po to, kai pradeda vaikščioti... Labai rimtai niekada nebėgau – tai nėra pagrindinis mano laisvalaikio praleidimo būdas. Bet bėgu kartą ar du per savaitę ir taip jau kokius penkerius metus. 

 

 

Mane labiausiai užveda parko garsai, kurie natūraliai girdisi ryte, pavyzdžiui, Bernardinų sode.

 

 

Bėgimas apskritai yra labai teisingas užsiėmimas dėl to, kad tu gali pabūti su savimi. Gali ramiai pagalvoti, bėgant kyla įvairiausių minčių... Gali matyti, kaip keičiasi metų laikai, kaip bendrauja žmonės aplinkui, pamąstyti, pagalvoti susikaupti.

 

 

Aš bėgu turbūt gražiausioje vietoje Lietuvoje, t.y. Bernardinų sode. Tai pat bėgu aplink Katedrą, Valdovų rūmus – turiu tokį mėgstamą ratuką, kuris yra penkių kilometrų – nei per didelis, nei per mažas – rytui pats tas. 

 

 

Vilniuje aš mėgstu beveik viską.

 

 

Bėgu pasitikti geros nuotaikos ryte.

 

 

Aš labiau mėgstu bėgti vienas, vien dėl to, kad kartais labai gera pabūti su savimi, savo mintimis, susikaupti, pagalvoti, ką gero gali atnešti nauja diena.

 

 

Aš visada jaudinuosi prieš tiesioginį eterį. Bėgimas, beje, padeda net ir tiesioginiame eteryje, nes tai yra tokia unikali galimybė apgalvoti, nusiraminti, protingai pradėti dieną.

 

 

Galima tiesiog nesijaudinti, giliai kvėpuoti, kaip ir bėgant.

 

 

Aš nežinau, kokias jie daro klaidas... Aš žinau galbūt, kokias aš galiu daryti klaidas. Kiekvienas ateinantis turi savo interesą kažką pasakyti, kažkuo įtikinti ar apsiginti. Mano darbas yra užbėgti tiems interesams į priekį, pabandyti juos numatyti ir bandyti stovėti visuomenės, o ne tų interesų pusėje. 

 

 

Kai rytas yra vėsus, giedras... Gal ne tiek pats oras, kiek atmosfera: man labai patinka stebėti žmones, kai jie eina į darbą, kaip jie nusiteikę, veda vaikus, kaip bendrauja. Bėgime yra daug pažinimo džiaugsmo.

 

 

Aš visada maratone stengiuosi aplenkti tik vieną bėgiką – Edmundą Jakilaitį. Niekada nebebūsiu profesionalus bėgikas, man tai yra tiesiog galimybė pakvėpuoti grynu oru, pabūti geros energijos žmonių kompanijoje. Bėgimuose renkasi ta Lietuva, kuri man labai patinka, kuri yra nepikta, optimistiška, ir jeigu bėgtų visi trys milijonai , Lietuvoje būtų žymiai geriau. 

 

 

Jeigu šiaip gyvenime, sėkmę visada neša nuolatinės pastangos.

 

 

Nežinau, apie tai dar negalvojau... galima rinktis bet ką? O jūs išpildysite tą norą? Gerai, jeigu pasistengsite, tai aš visai norėčiau prasibėgti, pavyzdžiui, su Baraku Obama, kuris puikiausiai bėgioja. 

 

 

Gyvenime apskritai? Nežinau... Tokio vieno nėra. Pats gyvenimas yra kaip maratonas – ilgas iššūkis.

 

 

Kai nugali save bėgime, yra truputėlį skausmo, truputėlį palaimos ir bendrai didelis palengvėjimas.

 

 

Vanduo, vanduo ir dar šiek tiek vandens.

 

 

Ne... Jau pradėjo patikti.

 

 

Tai jis jau užbaigtas: kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis, ir kiekvienas turi savo maratoną.